...aš drąsi...

Rytoj... ketvirtą

- Gal reikia pagalbos?- paklausia jis.

- Ne, aš jau beveik baigiau.- tariu sudėdama salotas nuo pjaustymo lentelės į dubenį.- Ar gali paduoti pomidorus?- Jis apsidairo.- Šaldytuve.

- Ar Lučia dar negrįžo?- pasiteirauja jis šaldytuve ieškodamas pomidorų.

- Skambino ir sakė, kad grįš vakare.

Kailas padeda prieš mane kelis pomidorus ir ištiesęs pirštus, nugvelbia agurko grėžinėlį.

- Ar baigsi?- sudraudžiu- Tu nepataisomas!

Nejučia šypteliu nuo turbūt kiekvieną kartą ruošiant maistą kenčiamų jo vagysčių. Tai taip... savita. Jis irgi nežymiai šypteli. Bet susiėmė. Kaip ir aš. Stojo nejauki tyla, kurią pertraukdavo pjaustomų daržovių garsai.

- Kaip jautiesi?- paklausia Kailas.

- Gerai.- atsakau nepakeldama į jį akių.

Tarp mūsų stoja vėl nejauki tyla. Akies kampeliu pamatau, kaip jis žvilgteli į laikrodį. Pradedu panikuoti, kad jis gali išvažiuoti.

- Turi reikalų?- pasiteirauju.

- Ne.- atsako jis.

- Tuomet, gal sutiktum kai ką padaryti?- nedrąsiai klausiu, bijodama, kad jis gali atsisakyti ir išvažiuoti.

- Žinoma.- Kailas net nesudvejoja.

Nusišluostau rankas į rankšluostį. Atsisuku į Kailą ir pirmą kartą normaliai pažvelgiu į jį. Ir pasigailiu, nes jis atrodo gražiai kaip niekada. Su baltais, ties keliais paplėšytais džinsais ir baltais trumparankoviais marškinėliais, kurie tik išryškina jo įdegusią odą ir juodus tatuiruotės vingius. Jis atrodo pailsėjęs, nors tikriausiai miegojo tik kelias valandas čia po mūsų pokalbio, nes atsikėlusi jo jau neradau. Net jo smakrą dengia gerokai patrumpinti šereliai nei prieš tai. Pagaunu save svarstančią: ar jie labai duria, kai palieti juos pirštų galiukais? Ar, jeigu jis jais brūkštelėtų man per kaklo linkį, priverstų mane sukikenti?

- Melita?- išgirstu iš kažkur atsklidusį jo balsą.

- Ką? - paklausiu tankiai mirksėdama. Kailas, pamatęs kaip užkaito mano skruostai, nežymiai šypteli. Tas velnias žino, kad gerai atrodo, todėl nuolat naudojasi savo įgimtu žavesiu.

- Ką turėčiau padaryti?- paklausia jis, pirštais nervingai barbendamas į virtuvės spintelės stalviršį.

- Eime, parodysiu.- apsilaižau sukepusias lūpas, o šis mano judesys nepraslenka jam pro akis. Jo akys blyksteli ir patamsėja.

Prisiverčiu judėti ir pirma jo eiti. Užlipau laiptais į antrą aukštą. Kailas seka priešais mane. Jaučiu jo žvilgsnį. Neabejoju, kad jis svarsto ar aš ką po marškinėliais vilkiu... Tiesiog Kailo žvilgsnis baigia išdeginti mano apnuogintą odą. Netrukus sustojame prie kambario durų.

- Na, tau nebūtina...- pasijuntu nepatogiai.- Tiesiog, jeigu turi laisvo laiko ir... na...

- Sakyk.- paragina jis.

- Ar galėtum sudėti baldus? Vaikų?- nedrąsiai paklausiu.

Jis įeina į kambarį, kurį jau nuo pat pradžių slapta tikėjomės paversti vaikų, o aš stoviniuoju tarpduryje. Pritūpęs prie krūvos dėžių, jis atplėšia vieną iš jų.

- Nori, kad sudėčiau baldus?- pasitikslina jis, akimis perbėgdamas dėžių krūvas. O jų nemažai. Kailas tikrai užtruks kol sudės. Ilgokai...

- Na, galvojau ką nors pasamdyti, bet norėčiau užsakyti, kad pasiūtų pataliukus, bet...

- Mielai, bet...- jis neryžtingai ištraukia brėžinį ir pasitrina smilkinį, bandydamas suvokti, kas ten pavaizduota.- Na, galėčiau pabandyti. Neatrodo labai sunku.