...aš drąsi...

Sudeginti tiltai

Vakarą praleidžiu namuose bandydama peržvelgti baldų katalogą, pasižymėdama patikusius daiktus. Bet mintimis vis sugrįžtu į šiandieną. Tikriausiai Lukas teisus, jie turi reaguoti ir į menamą pavojų. Į bet kokį. Tad galbūt tikrai nėra man ko jaudintis... Turbūt lengviau įsilaužti į Baltuosius rūmus, nei į šiuos namus. O ir darbe sumontuota naujausia stebėjimo įranga. Tad tikrai nėra man ko jaudintis, juk taip? Bet tikrai nesijaučiu saugi... Net kyla mintis iki gimdymo išvažiuoti kur nors toliau, kad bet kokia blogio linkinti ranka manęs nepasiektų. Pasižadu jau rytoj nusipirkti dujų balionėlį ar dar kokį ginklą, nes viskas per toli gali nueiti. Labai bijau to. Turiu ir pati saugotis, ginti savo vaikus. Taip pat žinau, kai į visą šitą įsitrauks Kailas, kils tikra audra. Uraganas. Po ano karto, kai jis įsikišo, likau su praskelta galvą ir užsmaukta. Tai net bijau pagalvoti, kokį pakels vėją, kai sužinos, kad buvo grasinta ir jo vaikams? Jis visą Milaną aukštyn kojomis apvers, o aš dieną naktį seksiu žinias apie susišaudymus, muštynes ar net žudynes. Nes nei Emilis, nei Kailas nėra prognozuojami. Todėl ir nuslėpiau nuo jo gautas gėles, kaspiną. Kaip ir nuslėpsiu nuotrauką. Jis manęs neapsaugos, turiu ir pati elgtis atsargiau. Nes tik per Kailo keršto troškimą ir atsidūriau tokioje vietoje. Todėl ir turiu jį laikyti kuo toliau nuo savęs ir nuo vaikų. 

Miegoti nuėjau gerokai po vidurnakčio, ilgai neužmigau klausydama bent mažiausio krepštelėjimo, o nuolat besisukančios mintys nedavė ramybės, tad ir iš ryto neskubu keltis, juolab, kad šiandien šeštadienis. Nuo prasto miego jaučiuosi kaip apdujusi, o akys lyg pripiltos smėlio. Laukia dar viena sunki diena, neabejoju tuo.

Užsimetus tik džemperį su gobtuvu ir sportines kelnes, prieš lįsdama po dušu, nusileidžiu į virtuvę buteliuko vandens. Šiandien karšta diena. Nors jau kalendorinis ruduo, bet saulė kaitina kaip vidurvasary. Man nulipus laiptais, iškart išgirstu Lucia balsą:

- ... ji beveik nieko nevalgo, praktiškai nekalba... Aną dieną buvo atvažiavusi ponia Ferara, tai Melita užsidarė savo kambaryje ir liepė pasakyti, kad jos nėra namuose. Taip pat buvo, kai atvažiavo jūsų brolis.

- Kodėl man nepasakei to telefonu?- išgirdau JO balsą ir man apmirė širdis. Grįžo Kailas...

- Kai pasakiau jūsų broliui ar nereikėtų praneši jums apie jos būseną, ji išgirdo ir labai supyko. Po to...- Lučia padarė pauzę ir garsiai įkvėpė.- po to ji apsipylė ašaromis... Mes nežinojome ką daryti...

- Vis tiek galėjai mane informuoti, juk skambinu kasdien.

- Žinau, bet pastarąsias kelias dienas jai dar labiau pablogėjo. Vakar visą vakarą buvo užsidariusi kambaryje, nenusileido net valgyti, o kai nunešiau vakarienę Melitai į viršų, ji tiesiog neatidarė durų. Vakare skambinau jums, bet telefonas buvo išjungtas.

- Matyt tada buvau lėktuve. Ar ji buvo pas gydytoją?

- Taip. Buvau.- atsakau už Lučią, kurią nužvelgiu piktu žvilgsniu.- Nebūtina manęs skųsti. 

Paskutiniai žodžiai buvo skirti Lučiai. Praėjusi pro juos, atidarau šaldytuvą ir išsiimu vandens buteliuką.

- Ką jums paruošti pusryčiams?- paklausia Lučia kiek nedrąsiai, kad išgirdau jos skundimą. Tai ji čia įtaisyta kaip mano auklė... Žinant Kailo paranojinį kontroliavimą neturiu juk stebėtis.

- Pusryčiausiu mieste.- atsakau ir išeinu iš virtuvės. Nors ir jutau Kailo žvilgsnį, bet sugebėjau nepažvelgti į jį. Pykstu ant jo... Per tiek dienų nesugeba paskambinti, net žinutės parašyti, o viską vistiek per aplinkinius kontroliuoja. O juk sakė, kad duos man erdvės. Ne gana to, kad Fabio kaip prisiklijavęs prie manęs, tai namuose dar vieną pleistrą įtaisė! Todėl ir nepasitikiu juo. Kailas viską slepia, niekada nežinai ką jis ketina daryti. Niekada iki galo nepasako, o kai priremi prie sienos- sako tik tai ką nori girdėti. Jeigu jis nori, kad jį išklausyčiau, pirmiausia tegu nustoja išsisukinėti ir slėpti tokius dalykus, kaip persekiotojai ar mano galvos medžiotojai. Man taip pikta, kad jis, palikdamas mane draskyti vilkams, išlekia už jūrų marių, o kai būnu gerai padraskyta- atvyksta kaip didvyris ir visus gelbėja. To daugiau nebus...