...aš drąsi...

Prarūgęs rytas

Atsikėlusi Kailą randu vonioje valantis dantis. Jis jau po dušo, juosmenį apsijuosęs rankšluosčiu. Stengdamasi į jį nekreipti dėmesio, prieinu prie dušo kabinos ir atsuku vandenį. Jaučiu kaip jis varsto mane žvilgsniais. Ir puiku. Tuomet metas pakankinti jį dar labiau. Stovėdama į jį nugara, nusmaukiu naktinių petnešėles nuo pečių ir leidžiu jiems lėtai nuslysti mano kūnu žemyn. Kilsteliu rankas ir atlaisvinu plaukus iš kuodo. Sunkios sruogos nuvilnyja mano nugara. Išgirstu kaip Kailas trūkčiojančiai įkvepia. Taip jam ir reikia. Galės žiūrėti, bet ne liesti. Lipant į dušą trumpai žvilgteliu į jį. Jis stovi atsirėmęs į praustuvės kraštą ir, vis dar burnoje turėdamas dantų šepetėlį, stebi mane.

Po šniokščiančia vandens srove praleidžiu ilgiau nei reikia, bet pro matinį stiklą matau, kad jis niekur neina. Vis dar čia. Laukia manęs. Puiku, tuomet spektaklį tęsiu toliau ir aš.

- Ar gali man paduoti rankšluostį? - kuo nekalčiausiu balsu paprašau užsukdama vandenį.

- Ne.- kimiu balsu ištaria jis.

Ką gi, teks lipti taip. Išlipu iš dušo kabinos ir lyg niekur nieko pasigriebiu rankšluostį. Neskubėdama nusišluostau lašus nuo mano kūno. Specialiai lėtai braukiu per kūną rankšluosčio kraštu mėgaudamasi jo reakcija. Kiekvienas mano judesys yra akylai jo stebimas. Kitu rankšluosčiu apsigaubiu savo kūną, taip jį pridengdama. Bet mažai ką jis ir paslepia.

- Galima?- tariu prie jo prisiartinus.

Jis truputi pasitraukia į šoną, leisdamas man prieiti prie spintelės. Iš jos išsitraukiu džiovintuvą ir įkišu į elektros lizdą. Porą minučių džiovinuosi paprastai, leisdama šlapioms sruogoms banguoti mano nugara. Vėliau pasilenkiu į priekį ir tokia poza baigiu džiovintis plaukus.

- Žinau ko tu sieki...- taria Kailas ištraukdamas džiovintuvo kištuką iš elektros lizdo.

- Šiuo metu siekiu greičiau išsidžiovinti plaukus ir nepavėluoti į darbą.- tariu atimdama iš jo kištuką ir vėl įjungdama į elektros lizdą.

- Juk sakiau, kad nieko tarp manęs ir jos nebuvo. Tai tik draugiškas susitikimas... – man tylint jis delnu persibraukia veidą.- Paskutinį kartą tau aiškinuosi...

Kailas dar kiek pastoviniuoja, bet, man toliau jį ignoruojant, paniuręs kaip besitvenkiantis audros debesis, galiausiai išeina.

Grįžusi į miegamąjį jo nerandu, tad darbo dienai pasiruošiu greitai ir be jokių trukdžių. Šį kartą pasirenku trumpesnę nei paprastai smėlio spalvos suknelę, truputi aukščiau nei paprastai virš kelių. Ir žinoma, prie viso šito idealiai tinka aukštakulnės basutės su suvarstomais dirželiais. Pripažinsiu, atrodau tikrai gražiai.

Nusileidus į apačią jau randu Kailą su broliu bebaigiančius pusryčiauti. Kailas kilsteli akis ir pamatęs mane, prisimerkia.

- Eini į darbą ar pažinčių ieškoti?- burbteli Kailas man sėdantis priešais jį.

- Tai kad būtent pažinčių.- nusišypsau dirbtinai jam.- Man šiandien susitikimas su klientu.

- Nebent ketini reklamuoti sekso žaisliukus...- jis pastato kavos puodelį ir atsilošęs kėdėje prisimerkęs tyrinėja mane.

- Deja... Kai tai nutiks ateisiu pas tave pasikonsultuoti. Nes tu juk... turi daug patirties.

- Man sekso žaisliukų nereikia norint patenkinti tave.- jo akys žybteli.

- Greitai reikės, nes jeigu ir toliau taip eisi per lovas, pasigausi kokią ligą...- vos sulaikau šypseną stebėdama kaip jis susierzina. - Na, o man metas į susitikimą...- atsistoju ir pasitaisau šiek tiek per trumpą suknelę. Mano judesys nepraslysta jam pro akis. 

- Tavo tikriausiai klientai savadavimu užsiima? Nes kitaip nematau kaip pateisinti tavo aprangos stilių.- jis atsainiai vėl gurkštelėjo kavos tyrinėdamas akimis mano kojas.

- Turėtum jau būti įpratęs, nes tavo „draugės"- pirštais plačiai šypsodamasi parodau kabutes.- rengiasi dar ne taip. Tikriausiai joms lengviau nusimesti tuos skudurėlius tau pamojus. Ir tau net vargti nereikia.

- Vienintelė, kuri nusimeta drabužėlius prieš mane esi tik tu. Ir ryte tą puikiai man įrodei.- jis kilsteli antakį ir su pasimėgavimu žvelgia kaip visa pradedu raudonuoti.

- Gerai...- atsidūsta Korbis.- Ar leisit baigti pusryčiaut ar man ausis užsidengti.

- Nereikės.- tariu Korbiui.- Jis daug loja, bet nekanda.

- Provokuoji? - suurzgia Kailas.

- Kas? Aš? - deduosi nustebusi.- Aš taip negalėčiau...

- Kur Esmė taip užtruko, nes jūsų klausantis nejauku daros.- Korbis pažvelgia su viltimi į namą tikėdamasis išvysti žmoną.

- Viskas, važiuoju tuomet, nes kažkaip čia viskas... prarūgę...- mesteliu paskutinį žvilgsnį į paniurėlį vyrą priešais ir apsisukdama palieku juos baigti pusryčius.

Man žengiant link automobilio mano liemenį apsiveja rankos.

- Mažute, kodėl pyksti?- sušnabžda jis man į plaukus, palinkęs prie pat kaklo.- Juk viską tau paaiškinau. Kaip man tau įrodyti, kad tu man vienintelė?

Užsimerkiu ir suskaičiuoju iki dešimties. Bet ne norėdama sutramdyti pykčio jam. Ne... tiesiog jo rankos priverčia aižėti mano emocinius atitvarus... Nes per daug geras jausmas jo glėbyje...

- Pradžioje nustok matytis su meilužėmis...- tariu pašnibždomis.

- Mažute,- jis atsuka mane į save.- gerai, nutrauksiu su ja reklamos kontraktą. Vengsiu jos. Padarysiu viską dėl tavęs. Bet tik dėl tavęs, nes nieko tau įrodinėti neturiu. Paprasčiausiai nėra ko.

Žvelgiu į jį ir bijau patikėti jo žodžiais... Labai bijau vėl likti akla ir jo įskaudinta...

- Tau tikrai neverta manęs pavyduliauti.- jis priglaudžia lūpas man prie smilkinio. – Bet man tavo pavydas daug reiškia...

- Aš nepavydžiu!- atsitraukiu nuo jo.- Tiesiog nenoriu būti mulkinama.- Apsidairau aplinkui, nes bijau pažvelgti į jį. Nes jis iškart įžvelgs mano akyse gilius jausmus jam...- Aš... Man reikia į darbą.

Daugiau nepakėlusi į jį akių, sėdu į automobilį ir nuskubu vėl pasislėpti darbe... Jo ydos tikrai užkrečiamos...

Važiuojant medžių apsuptu keliu į galvą nuolat lenda keisčiausios mintys... Gal mes panašesni nei galvojome? Gal greitai ir pati atsidursiu jo vietoje? Gal jau šiandien pat aš jį taip pat smarkiai, net ir to nenorėdama, įskaudinsiu?..