...aš drąsi...

Keturios fazės

Sakoma, kad susitaikant su liga yra keturi etapai ir aš juos visus perėjau. Ir per greičiau nei parą... Viskas vyko kiek paskubintai, nes man ir taip liko per mažai laiko...

Pirmas etapas- nesusitaikymas su diagnoze. Tik išėjus iš gydytojo kabineto tiesiog atsisakiau patikėti gydytojo žodžiais. Pasaulyje kažkur nuolat miršta nuo vėžio žmonės, bet jie yra kažkur. O aš esu čia. Todėl man negali to nutikti, aš tam per jauna, aš dar noriu gyventi...

Tuomet mane užvaldė panika. Antrasis etapas. Antrasis žingsnis... Ji mane pasiekė važiuojant namo. Žvelgiau pro automobilio langą į gatve skubančius žmones ir susivokiau, kad labai bijau mirti. Bijojau tos nebūties būsenos. Bijojau išnykti. Bijojau nepalikti jokio pėdsako, būti užmiršta. Bijojau vien tos minties, kad po kažkurio laiko būsiu tiesiog pamiršta. Dar vienas vardas antkapio lentelėje. Labai bijojau tos nežinomybės, kuri laukia po mirties... Tą kartą, kai pakėliau prieš save ranką, negalvojau apie pasekmes, negalvojau kas bus po to. Tą kartą pati ten veržiausi. Bet šį kartą viskas jau kitaip.

Iškyla klausimas: ar aš tikiu pomirtiniu gyvenimu? Taip, tikiu. Tikiu, kad dar kurį laiką lieka dalelė tavęs... Bet... Labai bijau būti ta dalele... Aš dar nesijaučiu visko patyrusi, nesijaučiu dar turinti jėgų patekti ten anapus... Dar nespėjau tapti laiminga... Labai viliuosi, kad tas pasaulis yra.... Labai tikiuosi, kad nors maža mano dalelė išliks... Kad kas nors mane prisimins... Kad kas nors paminės geru žodžiu... Kad nebūsiu taip greitai pamiršta... Kad dar spėsiu ką nors palikti po savęs.

- Ponia Melita,- taria Fabio, sustodamas prie šviesoforo ir ištiesdamas telefoną.- čia jums.

Pažvelgiau į jį ir jo rankose laikomą telefoną. Pasvarstau gal neimti telefono ir nesikalbėti su juo? Bet jis vistiek rastų būdą su manim susisiekti, galbūt ir susitikti, o to dabar nenoriu. Tik ne dabar pamatyti jį...

- Klausau...- tariu bandydama susiimti.

- Kokio velnio!- iškart pratrūksta jis.- Juk sakiau, kad tiesiai važiuotum namo!

- Jau važiuoju, nerėkauk.

- Tu dar nematei manęs rėkiančio!- jis toliau vis labiau kelia balsą.

- Jeigu ir toliau ant manęs rėksi, padėsiu ragelį.- tariu sunkiai atsidusdama. Šiuo metu tikrai nenusiteikusi klausytis jo priekaištų.

- Nedrįsk!- šukteli jis ir aš iškart nutraukiu ryšį.

- Pasakyk jam, kad aš užsiėmusi.- tariu Fabio gražindama jam telefoną.

- Juk žinot, kad negalėsiu jam taip pasakyti...- Fabio vos šypteli man per galinio matymo veidrodėlį. Turbūt pirmą kartą mačiau jį bandant šypsotis.

- Juk svajoti irgi galima...- pabandau ir aš šyptelėti.

Man grįžus namo, nuėjau į terasą ir susirangiusi į krėslą žvelgiau į sodą. Nes nenorėjau užsidaryti kambaryje. Norėjau jausti savo stingstančia oda saulės šilumą. Bet neteko ilgai būti ir vienai. Išgirdau greitus žingsniukus, kurie greitai artėjo link manęs. 

- Labas.- taria man Danielė atsisėsdama priešais mane. – Mama sakė, kad greitai tavo gimtadienis.

- Tikrai?- nustembu, nes ir aš buvau pamiršusi tai.- Ir iš kur tavo mama sužinojo?

- Tėtis pasakė.- atsako ji išpūsdama kramtomos gumos burbulą.

- Gerai... O iš kur tavo tėtis sužinojo?- net prisiverčiu vėl šyptelėti.

- Dėdė sakė jam. – atsainiai taria ji.

- Tikrai?- dar labiau nustembu, nes negalvojau kad Kailui rūpi tokie dalykai kaip mano gimtadienis.