...aš drąsi...

Maži sutvėrimai

Kailas ištęsėjo duotą pažadą ir lydėjo mane pas gydytoją. Dar vienas susitikimas su mūsų vaikais... Dar viena priežastis, jungianti mus... Dar viena priežastis, kodėl vis labiau tirpo ledai...

Nors Kailas ir labai buvo prieš, bet vistiek grįžau į darbą. Felisitei jau ant nosies gimdymas, tad negalėjau jos palikti vienos. O ir man užimtumas pravertė, leido nors kiek atitrūkti nuo savo istorijos. Nuo mūsų istorijos.

Tai pastarosios dienos buvo panašios: akylai saugant Fabio važiuodavau į darbą, po darbo skubėdavau namo, nes Kailas atvažiuodavo kiekvieną vakarą vakarienės... Bet... Vis dar iškyla šio žodelio esmė. Labai bijojau vėl stačia galvą kristi į mūsų santykius, vėl apsigaubti naivumo šydu ir užsimerkti į viską. Nors, Dievas mato, kaip to norėjau... Norėjau vėl būti laiminga. Nes tik jis vienas mane tokia padarydavo. Ir kuo toliau, tuo labiau pradėjau matyti, kad jį bausdama, baudžiu ne tik save, bet ir kėsinuosi paleisti savo laimės paukštę.

Kailas ne iš tokių vyrų, kurie nuolat kartotų man žodelį "myliu", prisiekinėtų amžiną meilę ar nuklotų žemę gėlėmis man po kojomis. Jis taip nesielgė, tiesiog paleido viską iš rankų, kaip ir aš dabar, ir leido viskam vystytis savaime. Nors, kartais norisi, kad Kailas dažniau, nei vien tą kartą, apnuogintų savo jausmus. Norisi girdėti iš jo tuos gražius dalykus, kuriuos jis man yra pasakęs silpnumo akimirkos apimtas, bet jis ne toks. O tai irgi savotiškai žavi... Kartais ne žodžiai, o veiksmai atspindi geriausiai jaučiamus jausmus... Nes ir pati dar neįstengiau jam pasakyti tų trijų žodelių... Neišdrįsau...

Vakar, jau baigiantis darbo dienai, gavau Kailo žinutę, kad jis turi reikalų ir neatvažiuos... Tai įskaudino labiau nei tikėjausi. Gulėdama vieniša man gerokai per didelėje lovoje ir spoksodama į naktinį dangų, ramybės nedavė įvairios mintys. Kur jis? Su kuo jis? Ar jis su kita? Gal jis pavargo ir nebekovos dėl manęs? Gal pasirinko kiek lengvesnį grobį? Tuomet, nenustebinta net pati savęs, gerą valandą verkiau apsikabinusi pagalvę, kuri nesuteikė tos norimos jo kūno šilumos... Paprasta pagalvė niekada neatstos tos nepakartojamos būsenos, kada užmiegi padėjus galvą jam ant krūtinės, tave migdo ritmingas ir rimstantis jo širdies plakimas, o jo pirštai, panirę į mano plaukus, suteikia tą trokštamą ramybės jausmą... Tad, pradėjau pati abejoti savo iškeltais principais... Ar verta dėl jų aukoti tas trumputes mūsų akimirkas kartu? Nes jų buvo tiek mažai, o ateityje gali būti ir dar mažiau...

Tokiomis slogiomis nuotaikomis nuvažiavau į darbą. Bet, vos tik išlipusi iš automobilio, supratau, kad mūsų graži pasaka baigėsi...

Prie įėjimo į mūsų ofisą buriavosi jame dirbantys žmonės. Fabio man atidarius automobilio dureles, nuėjau pasižiūrėti kas vyksta. Prie įėjimo prie pastato, degė žvakė. Kapų... Stikliniame gaubte mirgėjo įpusėjusi degti žvakės liepsnelė... Bet ne ji prikaustė mano dėmesį... Ne. Net ne šalia jos padėta tų pačių gėlių puokštė, kurias gaudavau seniau, stiebeliai, perrišti juodu kaspinu. Ne. Šalia jų buvo konkreti žinutė man. Nedidelė lėlė. Nebrozdintu ir purvinu veideliu, kurios dirbtinės akys, rodos, net ir žvelgė tiesiai į mane... Tai žinutė man ir mano vaikams...

Ne iš karto supratau, kodėl kraupus vaizdas dingo man iš akių. Kas jį uždengė... Fabio mane stūmė atgal prie automobilio. Per prievartą įkišo ir didžiuliu greičiu išvežė... Buvau tokios būsenos, kad gerai nežinau ar esu vis dar gyva... Širdis nebeplakė. Pamiršau įkvėpti. Tik žiūrėjau sau į rankas, į savo angelo sparno tatuiruotę, apyrankės karulius... Bandydama ištrinti iš savo galvos tą vaizdą. Girdėjau aplink save balsus, bet nesupratau kas vyksta. Girdėjau kalbantį Fabio, bet nesupratau ar jis kalba su manimi ar su kuo kitu... Buvau tokioje šoko būsenoje, kad nesugebėjau net verkti...

Mane pažadino cypdami ratai, įsukantys į namo kiemą. Atsidarė automobilio durelės, jaučiau padvelkiantį lengvą vėjelį, bet nesugebėjau pajudėti. Mano kūnas buvo lyg švininis. Lyg siela būtų nuo jo atsiskyrusi ir viską stebėčiau iš šalies...