...aš drąsi...

Eiti kažkur...

Mes negrįžtame namo, o siaurutėmis senamiesčio gatvelėmis braunamės link centre esančio pastato. Kailas sustojęs siaurutėje gatvelėje išlipa iš automobilio, o aš sudvejoju, todėl jis atidaro man duris. Lėtai man išlipus, jis paima mane už rankos ir nusiveda prie niekuo arčiausiai esančios laiptinės. Susiradęs kišenėje raktus, atrakina siauras laiptinės duris. Laiptais pakylame į tikriausiai trečią aukštą ir sustojame prie niekuo neišskirtinių durų. Kažkaip pasijaučiu... nesmagiai.

- Tikiuosi tu nieko prieš, jei kurį laiką pabūsime čia?- paklausia Kailas vesdamasis mane į vidų nedidelio buto. - Aš per daug pavargęs, kad vairuočiau.

Jis numeta raktus ant mažo stalelio prie durų. Apsižvalgau po nedidelę svetainę, kurios sienos iš paprasčiausių raudonų plytų. Atrodo paprastai, bet kartu ir labai jaukiai. Tolėliau matau nedidelę virtuvę su tamsaus medžio baldais. Nedrąsiai žengiu giliau į svetainę ir aikteliu, nes pro langus pamatau Milano Duomo katedrą, gotikinį šedevrą, kuris mane taip sužavi, kad negaliu atitraukti akių. Tik dabar susivokiu, kad Milane gyvenu jau beveik pusę metų, bet dar nemačiau jos iš arti, joje nebuvau. Tiesa sakant, Milano praktiškai išvis nemačiau, tik pro automobilio langą. Bet juk tai vienas gražiausių Europos miestų...

- Patinka?- išgirstu jo tylų balsą prie pat ausies.

- Taip.- atsisuku ir pažvelgiu į jį.

Jis, nenuleisdamas savo tamsių akių, užkiša man plaukų sruogą už ausies. Jis padaro taip lėtai, kad kiekviena mano ląstelė spėja pajusti jo prisilietimą. Taip ir stovime vienas prieš kitą: beveik besiliesdami, nenuleisdami vienas nuo kito akių, norėdami kažką pasakyti, bet nedrįsdami pirmi prakalbti...

Bet viskas nutrūksta, kai jis atsitraukia. Išsisklaido visa magija.

- Ar kas nors negerai?- paklausiu jo, nes jo šaltumas pradeda mane nervinti.

- Aš pavargęs, einam prigulti. - numykia jis ir vėl nežiūrėdamas man į akis. Jis tikrai užknisa su savo neprognuozuojamomis nuotaikomis.

Bet gal viskas atrodo man todėl taip, kad ir aš esu mirtinai pavargusi? Nuseku paskui jį į nedidelį miegamąjį, kurio didžiają dalį užima lova. Žinant kam šis butas skirtas, neturėčiau nustebti radus tokią plačią lovą. Čia tas butas, kuriame nakvoja Kailas, kaip negrįžta namo... Kažkada jis sakė, kad niekada jokių moterų nesiveža į šeimos namus, tad vadinasi... Dieve... Turiu mesti visas mintis...

- Ateini?- paklausia jis nusirengdamas marškinėlius, bet pasilikdamas kelnes. Jis prigula ant lovos krašto. - Melita?

- Taip.- tariu sumirksėjusi ir išsklaidydama vaizdus kiek moterų jau pabuvojo šioje lovoje.

Priguliu ir aš iš kitos pusės. Kailas užmerkia akis ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės. Žvelgiu į jį ir man suspaudžia krūtinę. Jis neprisitraukia manęs, neapsiveja rankomis. Palieka tarp mūsų skiriantį tarpą. O aš per didelė bailė, kad pati prie jo prisiglausčiau...

Atsibundu visa sustingusi. Net nepajutau kaip greitai užmigau. Skauda kiekvieną raumenėlį, o po pietų miegelio jaučiuosi kaip girta. Nuslenku į svetainę, bet supratusi, kad bute esu viena, supanikuoju. Telefoną palikusi rankinėje, kuri yra Kailo automobilyje... Tad aš viena... Kur jis yra? Kodėl mane paliko?

Nueinu į virtuvę ir užsikaičiu kavos. Laukdama kol užvirs arbatinis, susivokiu, kad jis šaltas pasidarė jau nuo pokalbio su gydytoju. Nes jis suprato kokios galimos operacijos pasėkmės...

Išgirstu rakinant duris, todėl išeinu į svetainę. Prasidaro durys ir pirmiausia pamatau Kailo nugarą. Rankose jis laiko didelę picos dėžę, po pažasčia kolą, o ant rankos- kompiuterio dėklą ir mano rankinę. Puolu jam į pagalbą ir iš jo rankų perimu picos dėžę.