...aš drąsi...

Pastatysiu tau namą

Tikėjausi, kad iš ligoninės važiuosime tiesiai namo, bet pasukame į priešingą pusę. Išėjus iš gydytojo kabineto jis dar nebuvo ištaręs man nė žodžio, tad jau pradedu jaudintis. Jis toks susimąstęs, kad aš vėl neišdrįstu jo užkalbinti...

Įvažiuojame miesto pakraštyje esantį privačių namų kompleksą. Jis uždaras, ant kalvos, o gatvė nuo pašalinių akių saugoma kelio atitvaru, kuris iškart pakyla, vos tik Kailas privažiuoja prie jo. Šį kartą jau lėtai pravažiuojame pro modernius namus, kurie vienas už kitą gražesni. Labiausiai mane sužavėjo tai, kad šalia gatvės žaidė vaikai, mamos su vežimėliais plepėdamos vaikščiojo šaligatviu, o netoliese mačiau netgi nedidelį parką.

- Šitas namas Sebastiano.- taria Kailas ir parodo į dviaukštį nemažą pilką pastatą, prie kurio priparkuotas sportinis automobilis, panašus į Kailo, tik sidabrinis. – Jeigu norėsi, po visko galėsim trumpam pas juos užsukti.

Noriu ko nors jo paklausti, bet jis tiesiog toliau nuvažiuoja gatve. Po kelių akimirkų sustoja gatvės gale prie... nieko... Tik mums išlipus iš automobilio smegenys pradeda veikti ir aš susivokiu, kur mes esam... Mes prie sklypo, kuriame turi stovėti mūsų namas.

- Ką manai?- paklausia Kailas nusivesdamas mane giliau sklypo teritorija.

- Labai gražu.- tariu nusišypsodama.

Vieta tikrai nepakartojama, nes nuo mūsų sklypo ribos atsiveja žemiau kalvos esantis miesto centras. Net įžiūriu Duomo katedrą. Viskas lyg ant delno. Pasiekiamas ranka.

- Tobula.- tegaliu ištarti, nes daugiau nieko padoraus nesugalvoju.

- Tau užsiminus, kad nori nedidelio namo, paprašiau, kad architektas truputį pakoreguotų brėžinį. Bet turim per šį savaitgalį galutinai apsispręsti dėl kambarių išplanavimo, jeigu norim suspėti persikelti jau rudenį.

- Taip greitai?- paklausiu ir pažvelgiu į jį. Viduje nudžiungu, kad jis vis dar planuoja su manimi išlikti, bent jau iki rudens.

- Man irgi nepatinka gyventi tuose dideliuose namuose. Dabartinis namas jau kelios kartos kaip perduodamas, tad tapo muziejumi. – jis pažvelgė į mane ir jo žvilgsnis sušvelnėjo.- Manau ir aš noriu mažo ir jaukaus namo.

Nusišypsau jam. Jis paima mane už rankos ir aprodo teritoriją. Jis pasakoja man, pasakoja savo viziją, kaip jis įsivaizduoja viską. Bet aš šioje vietoje matau ne tik namą. Matau ir mūsų gyvenimą jame. Jis vis klausinėja manęs, ko aš noriu, lyg jam būčiau svarbi, lyg jis ketintų su manim nugyventi visą likusį gyvenimą... Klausausi jo ir jaučiu kaip vėl pradedu tikėtis, kad galim būti kartu, kad galim surasti tą viduriuką, kuris mus tenkintų abu.

- Dar vienas privalumas, kad mums bus netoli važinėti į darbą. Užtruksime kiek daugiau nei pusvalandį.- esu pažadinama jo balso.

- Taip, tu teisus.- instinktyviai jam pritariu, bet tik po kelių akimirkų suvokiu, kad jis tai pasakė daugiskaita.- Mums?

- Taip, kai tik atsigausi, sutvarkysiu tavo įdarbinimo dokumentus savo įmonėje. Būsi rinkodaros skyriaus direktorė.- jis šyptelėjo man.

- Bet... aš ėjau į pokalbį dėl žemesnių pareigų.- paprieštaravau jam.

- Turi mano pavardę, todėl jau automatiškai turėsi ir atitinkamas pareigas. Nepergyvenk,- jis, pamatęs mano išsigandusį žvilgsnį, suskubo mane nuraminti.- turėsi geriausius asistentus, todėl tau praktiškai nereikės nieko daryti.

Jo žodžiai vis labiau smigo į mane, darydami vis didesnę žaizdą. Susivokiau, kad jis mane nori priimti vien todėl, kad aš turiu jo pavardę, o ne todėl, kad esu, bent jau save tokia laikau, specialistė...