...aš drąsi...

TOS dienos

Per vakarienę restorane beveik nekalbėjau... Ne todėl, kad nepatiktų jo draugija, bet todėl, kad neturėjau ką pasakyti. Ir jaučiausi keistai. Visas dienas jo taip laukiau, o kai jis grįžo, kartu grįžo ir pykčiai. Labiausiai mane skaudina, kad pasijuntu prie jo kaip vaikas. Nuolat baramas vaikas.

- Ar viskas gerai?- paklausia Kailas mums išeinant iš restorano.- Atrodai labai tyli.

- Viskas gerai.- tariu. - Tiesiog pavargau. Noriu namo.

- Grįšim į butą?- jis apkabino mane per pečius ir prisitraukė arčiau savęs.

- Galim ir į namus. Man jokio skirtumo.- gūžteliu pečiais.

- Mažute, kas vyksta?

- Kaip ir sakiau, esu pavargusi.

Kailas atidaro man automobilio dureles. Jis dar bando manęs kažko paklausti, bet taip ir neištaria nė žodžio. Ir gerai. Nes noriu kuo greičiau atsidurti vienumoje. Net pati nežinau iš kur man tokie jausmai. Myliu jį, tikrai jį myliu, bet kartais barniai su juo išsunkia paskutinės jėgas. Jautiesi kaip po siaubingos avarijos. Net nežinai kur labiau skauda. Labiausiai pergyvenu, kad vėl per daug įsijaučiu į mūsų santykius. Vėl iš jo pradedu tikėtis per daug. Daugiau nei jis pasiruošęs man duoti. Taip buvo ir Paryžiuje. Taip buvo ir kai susirgau. Taip yra ir dabar. Jo elgesys prieštaringas. Jis nuolat kalba užuominomis, tad gerai ir nesuvoki, ką jis iš tikro norėjo pasakyti. Kaip ir tada katedroje. Jis mane įvardino kaip silpna jo vieta. Silpna vieta kodėl? Ar kad jis kažką man jaučia, ar kad per mane jam gali kas pakenkti? O dabar? Kaip dabar jį suprasti? Nuolat man kartodavo, kad pasiilgo, o paskui užsipuolė dėl automobilio. Žinau, atrodo iš pirmo žvilgsnio, kad aš naivi. Kaip jis mane pavadino- geraširdė. Bet žinot ką? Jau geriau būti geraširde, patiklia ir naivia, nei tokiu pesimistu kaip jis. Jis niekuo nepasitiki, net ir pačiu savimi. Jis nuo visų atsiribojęs, nes kažkodėl šventai tiki, kad visi kažkada išduoda. Jau geriau naivi ir patikli, nei visur matysiu tik juodą spalvą. Aš noriu šviesos. Noriu pati būti šviesa. Nes kada nors laimė nusišypsos ir man... Nes ir geriems žmonėms kada nors atsitinka geri dalykai.

Net lengviau atsidūstu, kai Kailas parveža mane namo. Ne į butą, kuriame būtume priversti būti vienu du, bet į tą milžinišką namą, kuriame mes galėsime vienas nuo kito pasislėpti. Nes šiuo metu man to labai reikia.

- Ar tu ant manęs pyksti?- paklausia jis kai sustojame prie namo.

- Ar tu ant manęs pyksti?- pakartoju jo klausimą.

- Aš visada ant tavęs pykstu, bet nenoriu, kad tai gadintų taip ilgai laukto vakaro kartu...

Žvelgiu į jį ir bandau perprasti jo ketinimus. Na, ne perprasti, nes jie ir taip kaip ant delno. Jis tikisi intymių santykių. Ko gi daugiau... Net pradedu džiaugtis, kad man mėnesinės ir nereikės su juo sugulti... Ta prasme, mylėtis. Nes šiuo metu ne tik kad nesu tam nusiteikusi, bet ir nenoriu, kad jis liestųsi prie manęs. Pykstu ant jo, kad jis nuolat pyksta ant manęs. Nes vėl jis eilinį kartą duoda man suprasti, kad aš jam esu tik primesta, tad todėl su juo ir esu, o ne todėl, kad jis to norėtų iš tikro. Iš to iškyla pagrindinis klausimas: kiek aš dar ilgai tuo tenkinsiuosi? Nes jau pradedu abejoti ar mums verta ir toliau tąsytis. „Tąsytis" turbūt geriausiai ir apibūdina mūsų dabartinius santykius.

Įėjus į namą iškart užlipu į viršų. Noriu persirengti kuo nors patogiau, nemėgstu tų brangių nepatogių suknelių. Mieliau jas iškeičiu į paprasčiausius džinsus ar timpas.

Kailas paskui mane nesekė, todėl neskubėdama persirengiau ir nusivaliusi makiažą, susisukau į kuodą plaukus. Dabar jaučiuosi labiau panaši į save. Rankinėje susiradusi savo telefoną, paskambinu Felisitei.