...aš drąsi...

Kodėl mes susitikom

Tik per stebuklą pavyko man Kailą išsivesti į lauką nesukėlus muštynių. Emilio ištarti žodžiai aptemdė jam protą. Įsėdus į jo automobilį, jis kumščiais taip stipriai tvojo į vairą, kad maniau jau perskels jį pusiau.

- Kaip jis ***, tas ***,- rėkė Kailas. Man net ausys linko nuo jo keiksmų.- Kaip tu su juo susisiekei? Mobilųjį juk palikai pas mane automobily...

- Tau tikrai tas dabar rūpi?- negalėjau atsistebėti jo elgesiu.

- Taip, po velnių, rūpi! Tu vėl veiki man už nugaros!

- Nurimk ir mąstyk blaiviai. Ten per tave guli jo tėvas!

- Jis prie tavęs nesiartins...- įspėjo mane jis grūmodamas pirštu.- Pamatysiu jus drauge, tai užmušiu tiek tave, tiek ir jį...

- Valdykis.- stengiuosi kalbėti kuo ramiau. – nieko tarp manęs ir jo nėra, tą gerai žinai, tik nenori pats tuo tikėti. Tau per daug patinka kaltinti mane. Kodėl taip elgiesi? Valdykis...

Kailas giliai kvėpuoja ir sužvėrėjusiu žvilgsniu žiūri į mane. Jis toks įsiutęs, kad jam neina nusiraminti. Turbūt pirmą kartą matau jį tokį nesivaldantį.

- Ar man vairuoti?- paklausiu.- Noriu važiuoti iš čia.

Kailas atitraukia akis nuo manęs ir užveda automobilį. Staigiai užspaudęs akseleratorių, jis didžiuliu greičiu išvažiuoja iš aikštelės, palikdamas paskui save padangų žymes ant asfalto.

Mirtinu greičiu jis pasileidžia keliu iš Milano. Nežinau kur važiuojam, o jis nieko nesako. Įtariu, kad net pats nesuvokia kur. Kur policija, kai jos labiausiai reikia? Kodėl ji nesulaiko tokio vairuotojo? Bijau ne dėl savęs, o dėl kitų, nes jis per daug apakintas pykčio. Nemąsto blaiviai. Jam protas aptemęs ir man darosi vis baisiau.

Važiuojame gerą valandą. Kailas priverstas sustoti vien todėl, kad baigiasi kuras. Sustojame vienišoje degalinėje kažkokiuose laukuose. Įtariu, kad esame labai nutolę nuo Milano. Kol Kailas pilasi kuro, nueinu į degalinės parduotuvę ir paimu buteliuką vandens.

Kailas vis dar įsiutęs, tad nenoriu, kad jis tokios būklės vairuotų. Man neramu, kai jis tokios būsenos už vairo. Neleidžiu jam įsėsti į automobilį, o paimu už rankos ir nusivedu į atvirą lauką. Jis klusniai seka paskui. Nežinau kodėl taip padarau. Tiesiog žiūrėti į jį tokį labai sunku...

Nuėjus giliau į pievą, žvelgiu į horizontą. Lengvas vėjelis siūbuoja žalius žolės stiebelius. Aplink tvyro ramuma ir harmonija. Gal nors kiek gamtos ramybė persiduos ir jam.

- Nenoriu tavęs netekti...- išgirstu tylų jo balsą man už nugaros. Atsisuku ir pamatau kančios paženklintą jo gražų veidą.- Nenoriu, kad jis atimtų ir tave.

- Niekas nieko nesiruošia iš tavęs atimti.- ištariu apstulbinta jo ištartų žodžių.

- Tu mane paliksi dėl jo. Negaliu to leisti.- jis rimtu balsu taria žiūrėdamas kažkur į horizontą.

- Dėl jo tavęs tikrai nepaliksiu. Tai įvyks tik dėl tavo elgesio su manimi.

- Jis nėra geras žmogus kaip galvoji. Jis nusikaltėlis ir nenoriu, kad jis artintųsi prie tavęs. Prašau, laikykis nuo jo kuo toliau.

- Gal jau užteks jį kaltinti nebūtais dalykais?!- pratrūkstu.- Tavo vaizduotė jau peržengia sveiko proto ribas!

Bandydama susivaldyti ir nepakurstyti labiau kylančio ginčo, apsisuku ir lėtai nueinu aukšta žole.

- Jis pastaruosius aštuonerius metus nekeliavo po Ameriką. Tu visą tą laiką buvai apgaudinėjama. - jo balsas pasiveja mane.- Jis tuos metus praleido kalėjime.

Atsisuku į jį. Jis žiūri į mane prisimerkęs ir tankai kvėpuodamas.

- Užteks!- užrinku.- Nepakęsiu tavo melo! Gana juodinti jį!

- Tai paklausk jo. Paklausk savo tėvų, kodėl jie tiek laiko slėpė tai nuo tavęs?

- Tu nori tik mane įskaudinti...

- Melita, atsimerk pagaliau!- užrinka jis ant manęs.- Tavo naivumas tikrai stulbinantys! Tu taip aukojiesi tiems žmonėms, o jie tavimi tik naudojasi ir tau meluoja.

- Tai tu man meluoji! Manipuliuoji manimi! Emilis nei musės nenuskriaustų! Tu tik nori mane atskirti nuo mano šeimos!

- Tu mane stebini...- jis nervingai perbraukia ranka plaukus ir pakelia veidą į dangų.- Jis nužudė Aleksandrą. Mūsų vestuvių dieną... Nusitempė į mišką ir negyvai uždaužė pagaliu! O ji laukėsi! O vaikas galėjo būti ir jo!- išrėkia jis man į akis.- Tik per jį Esmė pagimdė per anksti ir turėjo laidoti ir sūnų! Jis už tai aštuonerius metus kalėjo Anglijoje.

Jaučiu, kaip viskas aplink nutyla, net vėjas nebepučia, nebesigirdi net pačios gamtos.

- Meluoji...- mano balsas užlūžta.- pasakyk, kad meluoji!

- Aš vienintelis iš tave supančių žmonių tau nemelavau. Jau seniai būtum susivokusi, bet per daug idealizuoji savo tariamą šeimą. Jeigu jie taip mylėtų tave kaip tu galvoji, nebūtų tavęs man atidavę vietoj savo vienturčio sūnaus...

- Tu... – žengiu tolyn nuo jo. Man net įkvėpti sunku...- Tai jokios skolos nebuvo?

- Buvo. Jis sugriovė mano vestuves, nužudė Aleksę, aš atvykau to padaryti jam.

- Tai tu atvykai į mano vestuves nužudyti mane? Tikrai ketinai tai padaryti?

- Arba tave, arba jį...- lediniu balsu tarė jis.

Pakėliau į jį akis ir negalėjau patikėti nei jo žodžiais, nei jo žiaurumu. Iš jo akių mačiau, kad jis nemeluoja... Bet... Tiesiog atsisakiau tuo patikėti...