...aš drąsi...

Maži paketėliai

Išsivedęs iš katedros, Kailas nutaria grįžti į netoliese esantį butą. Visą tą laiką einant jaučiu jo žvilgsnį, bet pati vengiu žiūrėti į jį. Tas jo pasakojimas... Dar labiau suvokiu, kad Aleksandra buvo irgi auka. Ji atsidūrė tarp dviejų vyrų, kurie tik ieškojo progos pradėti karą. O ji buvo tik dingstis tam. Kaip ir aš... Tik labai tikiuosi, kad viskas dar kartą neperžengs ribų.

Net nežinau ją galvoti apie jį. Tiesiog nežinau. Pavargau svarstyti ar jis sako tiesą, ar ir vėl bando manipuliuoti mano naivumu. Jo nesuprasi. Vieną akimirką jis užgaulioja mane, o kitą- kalba gražiausius dalykus... Nežinau ką net ir galvoti... Pavargau tiesiog galvoti...

- Gerai jautiesi?- paklausia Kailas rakindamas buto duris.

- Jaučiuosi... pavargusi...- atsidūstu ir ant sofos numetu savo rankinę.

- O ką sakė šiandien gydytojas?- jis prisiartina prie manęs ir švelniai delnu perbraukia man per plaukus.

- Su gydytoju nesikalbėjau. Šiandien man tik padarė tyrimus.- atsidūstu ir nusivelku švarkelį.

- Man neramu dėl tavęs.

- Aš sveika.

- Kalbu ne apie tavo sveikatą.

- Aš...- žengiu žingsnį toliau nuo jo.- aš einu pasikrauti telefoną.

Pasigriebusi naujo telefono dėžutę nueinu į miegamąjį. Iš dėžutės ištraukiu telefoną ir pakrovimo laidą. Žinau, kad prie lovos turėtų būti elektros lizdas, nes esu mačiusi kaip Kailas krovėsi telefoną. Pasilenkiu prie spintelės ir apačioje jos radusi ko reikia, įjungiu krauti naują telefoną. Kai tik vėl bus aktyvuotas numeris ir Kailas dar kartą sugebės sugrąžinti visus kontaktus ir tas prakeiktas nuotraukas, iškart reikės paskambinti Sandrai. Reikia išsiaiškinti su ja, nors ir netikiu, kad čia jos darbas. Ji negalėtų pasielgti taip bjauriai ir parduoti mano nuotraukas spaudai. Taip pat netikiu ir Kailo žodžiais apie ją. Jam visada viskas tik balta arba juoda. Bet viskas palauks. Dabar noriu tik nors minutę ramybės, bet... Tuo turbūt ir būtų viskas pasibaigę, būčiau sau ramiai išėjusi iš kambario, bet... pamačiau pravertą naktinį staliuko stalčių. Atitraukiau stalčių ir pamačiau tai ko neturėjau matyti... stalčiaus viduryje gulėjo maži paketėliai. Prezervatyvai.

Pajutau, kaip suskausta visą iš vidaus. Paskutinį kartą kai čia lankiausi tikrai jų nebuvo stalčiuje. Tikrai tai žinau. Žinant kam šis butas yra skirtas... Dieve, kodėl vėl viskas iš naujo... Su manim jis nesisaugoja... Aš vėl kvailinama...

Sukyla toks pyktis, kad galėčiau jį pasmaugti. Sukapoti gabalais. Daryti bet ką, kad tik jam skaudėtų taip pat, kaip skauda man dabar... Užveriu stalčių ir grįžtu į svetainę. Matau balkone jo nugarą. Net neabejoju, kad jis rūko.

Niekaip negaliu suprasti, koks jis yra iš tikro. Ar tas, kuris man ką tik pasipasakojo katedroje? O gal tas, kuris čia vedžiojasi kekšes? Man trūksta oro...

Pasigriebusi rankinę išeinu iš buto garsiai trenkdama duris. Tegu jis eina... Arba dar geriau- eisiu aš... Nuskrieju laiptais žemyn ir atplėšiu laiptinės duris. Man išėjus į gatvę kilsteliu galvą ir pamatau jį vis dar stovintį balkone ir kalbantį telefonu. Ir gerai. Galės matyti mane išeinančią...

- Melita!- išgirstu šaukiant.

Atsisuku ir išvystų nuostabos apimtą jį balkone. Ir jis dar stebisi, kad aš išeinu... Paršas... Kvailys... Nesusilaikau ir piktai atsisukusi jam parodau vidurinį pirštą. Gana... Man visko jau gana...

Bet toli pabėgti man netenka, nes mane sugriebia tvirtos rankos ir esu nutempiama į bromą. Kailas priremia mane prie sienos ir savo delnais surakina mano riešus, nes vis ir taikausi kaip jam įdrėksti.