...aš drąsi...

Kylantys lėktuvai

Ne. Ne. Ne!!! To negali būti... Tik ne dabar. Tik ne tada kada liko kiek daugiau nei dvylika valandų iki lėktuvo...

Prieš mane stovi jis. Tobulai netobulas. Net buvau primiršusi koks jis gražus. Net ir piktas. Net ir šaltas, koks yra dabar. Rodos, tie mėnesiai, kada buvome atskirai, ištirpo. Aš vėl pajaučiau skausmą. Vėl mane užliejo pykčio banga.

- Ką čia veiki?- paklausiu atsargiai stebėdama šio grobuonio elgesį.

Jis nenuleidžia nuo manęs akių, o aš, net pati negalėdama tuo patikėti, atlaikau jo žvilgsnį. Jis sujuda. Susikiša rankas į šviesiai rudų kelnių kišenes. Lyg nuobodžiaudamas. Bet jis siunta. Matau tai, bet... aš jo jau nebijau...

- Atvažiavau tavęs, brangioji.- „brangioji" nuskamba lyg pašaipa, keiksmažodis.

- Aš nevyksiu su tavimi.- tariu ir šypteliu. Ne iš laimės jį matydama, bet todėl, kad mama stebi.

- O aš tavęs to ir neklausiu.- jo balsas irgi skamba ramiai.

- Jeigu nedingsi iš čia, mie-la-sis,- išspaudžiu dar platesnę pašaipią šypseną.- tuomet kviečiu policiją. Čia neturi nieko.

- Nagi, kviesk.- jis irgi šypteli.- Jeigu nori apsikvailinti.

- Vienintelis kvailys čia esi tu. Niekur iš čia neisiu.

- Suteiksi man tik malonumą išvelkant tave iš čia.- jis sukryžiuoja rankas ant krūtinės. - Net rankos niežti...

- Turi lygiai minutę ir kviečiu policiją.- tariu bandydama išlikti išdidi, nors jis man gerokai per stiprus priešininkas.

- Prašau...- jis mosteli ranka mane tik paskatindamas.

Gerai, manai nenueisiu iki galo? Žiūrėk! Nuo sofos pasiimu rankinę ir išsiimu iš jos tą senutėlaitį telefoną. Paskutinį kartą žvilgteliu į jį, bet jis... pašaipiai šypsosi. Iš manęs. Surenku numerį ir pakeliu telefoną prie ausies. Nenuleidžiu nuo jo akių, lyg bandydama jį įbauginti. Parodyti, kad aš niekur nesitrauksiu.

- Tikiuosi suvoki, kad savo įtėvius išmeti į gatvę.- atsainiai tarsteli jis.

- Kodėl turėčiau?- paklausiu kai pasigirsta pirmas kvietimo signalas.

- Nes namas mano vardu.- jis patenkintas šypteli.- Kaip ir lentpjūvė. Automobilis. Viskas ką jie turi.

- Ką?- jaučiu kaip kambaryje net atšąla pora laipsnių.- Ką čia kalbi?

- Aš išlaikau tavo įtėvius. Nupirkau juos. Nusipirkau  ir tave.

Pirmiausia mano reakcija- sutrikimas. Pasimetimas. Po to net fiziškai juntu, kaip pradeda kilti pykčio banga.

- Meluoji...- tariu. Kaip tik tuo metu operatorė atsiliepia, bet aš nutraukiu skambutį.

- Paklausk jų. Net pats nustebau, kaip jie taip pigiai tave mane pardavė.

Giliai įkvėpiau bandydama susivaldyti. Negaliu supanikuoti. Negaliu jam parodyti silpnų vietų, nors jis sėkmingai ir toliau į jas smūgiuoja.

- Kaip tu manai iš ko aš sužinojau, kad tu čia... Ak, mažyte, mažyte... Tėveliai vėl tave nuvylė?

- Tu niekšas...- iššnypščiau.

- Niekada to ir neslėpiau.- jis man vos vos šypteli. - Todėl tu būsi dabar gera mergaitė ir tuoj pat važiuosi su manimi.

- Niekur nevažiuosiu...- žengiu atgal. Tai tiek ir iš tos mano drąsos.

- Priversiu. Žinai tai, tai taupyk mano brangų laiką.