...aš drąsi...

Temidė

Rytoj Kailo teismas.

Daugiau nei tris mėnesius jis buvo tąsomas po apklausas, tardomas, bet jis vistiek laikėsi savo. Neišdavė manęs. Vienas prisiėmė mano nusikaltimo padarinius. Jis vienas turėjo atsakyti už mano padarytą nuodėmę.

Nerandu namuose ramybės. Nenoriu, negaliu, kad jis atsakytų vienas, bet jis man neleidžia net liudyti jo naudai. Nes žino, kad aš iškart prisipažinsiu. Norėjau prisipažinti, Dievas mato, kad net nemirktelėjus galėčiau taip padaryti, bet manęs net neprileidžia prie teisėsaugos sargų. Kailas pasiaukojo dėl manęs, nors man ir nereikėjo jo aukos.

Kai prasidėjo teisinis procesas, kilo didžiulis skandalas. Ne kasdien italų milijonierius, sėkmingas verslininkas yra kaltinamas žmogžudyste. Spauda mus persekioja nuolat, buriuojasi aplink namus, darbovietes... Gaudo kiekvieną smulkmeną, išpūsdami iki didžiausio burbulo. Nes kiekvienas žmogus, net ir paprastas pardavėjas, pensininkas, verslininkas ar kitos kvalifikacijos žmogus, seka kiekvieną šio proceso posūkį. Nes visi jaučiasi žinantys savo tiesą. Visi aptarinėja, svarsto, palaiko ar užjaučia, kaltina... Ir Kailui vienam reikia atlaikyti dėmesį, klausytis, kaip jam už nugaros visi kalba, kad jis atėmęs žmogaus gyvybę, nors ir gelbėdamas šeimą...

Bet ne čia viso to esmė. Skaudžiausia, kad jis nustojo žiūrėti į mane. Daugiau nei tris mėnesius jis nepakėlė į mane akių... Ištarė tik kelis žodžius, bet nė vieno asmeniško. Kailas pasistatė sieną, o aš likau kitoje pusėje...

Galiausiai jis liovėsi miegoti bendroje lovoje. Tiesiog man užmigus jis išeidavo. Mane pradėjo kankinti košmarai. Kiekvieną naktį prabusdavau išpilta šalto prakaito ir girdėdama ausyse Emilio kikenimą. Ir su košmaro vaizdiniais turėdavau kovoti viena. Nes prabudusi Kailo nerasdavau šalia... Pirmas naktis dar eidavau jo ieškoti. Kartais rasdavau snaudžiantį svetainėje ar svečių kambaryje, bet dažniausiai- stovintį naktyje ir vieną po kitos rūkantį cigaretes.

Kailas suvokė, kad sužlugdžiau jį, sužlugdžiau drąsiausią vyrą. Stipriausią... Mylimą ir mylintį... Aš žudikė. Atėmiau gyvenimą ne tik iš Emilio, bet ir iš jo pačio...

Praeidama pro dvynukų kambarį, į kurį neseniai jie buvo perkelti iš mūsų miegamojo, išgirstu Kailo balsą. Tylų šnabždesį. Sustoju ir tyliai praveriu daugiau duris. Kailas, palinkęs virš dvynukų lovelės, kažką jiems tyliai šnabžda. Tyliai kalba jiems padrąsinančius žodžius, nors jo pačio balsas iš baimės virpa. Klausausi jo balso ir užsidengusi ranka burną, pravirkstu. Jis atsisveikina su jais... Per mane jis priverstas su jais išsiskirti... O aš nesu tokia drąsi, kad galėčiau toliau gyventi viena su vaikais... Nes man baisu... Nes galutinai praradau mylimą vyrą, o vaikai bus atitraukti nuo tėvo...

Galbūt per garsiai sukukčioju, galbūt Kailas pats pajaučia mano buvimą, nes jis atsigręžia ir pažvelgia į mane. Pirmą kartą po trijų mėnesių. Pirmą kartą, kai aš nuspaudžiau gaiduką.

Mano rauda tampa netvardoma, todėl Kailas atsitiesia ir mane išstumia iš vaikų kambario, uždarydamas už savęs duris. Mūsų dvyniai miega, paskendę gražiuose sapnuose ir nesuvokia realybės, nesuvokia kas mūsų šeimą ištiks rytoj...

- Šššš.- ramina Kailas mane, bandydamas sustabdyti mano ašaras.

Neatlaikau įtampos ir įsikniaubiu jam į krūtinę.Tvirtai įsikabinu į stipriausią vyrą. Kailas tvirtai mane apkabina, įremdamas smakrą man į viršugalvį. Verkiu, raudoju, kol jo marškinėliai tampa šlapi nuo mano ašarų. Bet jos nenuplauna mano kaltės, nenuplauna to jausmo, kad viską sugadinau...

- Leisk man prisipažinti...- kukčioju jam į krūtinę.- Leisk man atsakyti už tai ką padariau...

- Mažute...- jis pabučiuoja man į plaukus pirmą kartą po tiek laiko man parodydamas švelnius jausmus.