...aš drąsi...

Besiartinantis šešėlis

Iškart grįžus namo, Kailas nuėjo į savo kabinetą, o aš nusipraususi susirangiau savo lovos pusėje. Laimei, spėjau užmigti iki jam grįžtant, nes buvau per daug pavargusi su juo vėl pyktis. Vėl bandyti jį prakalbinti.

Stresas padarė savo. Nuo pat ryto taip skaudėjo galvą, kad net pykino. Bet prisiverčiau atsistoti, nors ir kaip norėjau sugrįžti į lovą. Prisiverčiau apsirengti ir susiruošti į darbą. Man nusileidus į apačią, Kailas kantriai laukė apačioje. Net ir nežiūrėdama į jį žinojau, kad jis atrodo nuostabiai. Kažkur esu skaičiusi, legendą, kad velnias savo siųstus demonus visada apdovanoja išskirtine išvaizda, šaltu protu, kad jie surinktų kuo daugiau nekaltų sielų. Žvelgiant į jį galiu tik daryti prielaidą, kad visos legendos turi bent lašą tiesos...
Užtrukau besiruošdama ilgiau nei paprastai, todėl išvažiavome man net nepapusryčiavus. Nes ir taip nebūčiau galėjusi praryti nė kąsnelio. Ta įtampa, kuri tvyro tarp mūsų, mane pražudys. Tikrai svarstau, kiek dar ilgai galėsiu tai ištverti. Net pagalvoju... ar mums verta tikrai likti drauge... Ar nebūtų geriau abiems eiti savo keliu?

Visa diena tiesiog skriete praskrieja. Užsikraunu sau dar daugiau darbų. Jeigu ir toliau taip nemažindama tempo dirbsiu- greitai pasieksime dar geresnių rezultatų nei buvome užsibrėžę. Felisitė šiandien eina pas gydytoją, tad šiandien manęs niekas nebando kalbinti. Naujokai, kurie pradeda kurtis tuščiuose kabinetuose, irgi vengia manęs. Lyg bučiau kokia maro auka. Na, greičiau pavadinčiau save- karo.

Bet mano darbai vistiek sutrukdomi. Pirmiausia- vėl mamos skambučiu, kurį vėlgi ignoruoju. Mačiau, kad ji skambino ir vakar vėlai vakare, bet tada telefonas buvo išjungtas. Pamąstau ar nereikėtų su ja pasikalbėti... Bet ką jai pasakyčiau? Pareikščiau užuojautą dėl vienintelio vaiko mirties? Kaip man ją reikėtų paguosti, kai mano pačios vyras gyvybę jam ir atėmė? Aš jos vaiko žudiko žmona. Todėl aš pasielgiu kaip bailė praleisdama skambutį.

Man vėl įpusėjus dirbti, pradeda skambėti telefonas. Čia ką, kokia "užkniskit negyvai" linija? Nepatenkinta pažvelgiu į šviečiantį telefono ekraną. Šį kartą tai Amelia, kuri įkyriai zyzia norėdama susitikti puodeliui kavos. Nors ir kaip nenoriu palikti savo saugaus prieglobsčio, bet galiausiai pasiduodu jos įtikinėjimams. Ir labai gerai padarau, nes prasiblaškymas man tikrai bus į naudą. Nes susivokiu, kad per daug įklimpau į depresijos liūną, kuris klampina mane vis giliau. Nes tyras oras man išeis į naudą.

Susitinkame netoli mano ofiso, tad turiu progą truputį pasivaikščioti. Neskubėdama einu Milano gatvėmis visiškai ištirpdama minioje. Oras tikrai šiltas, saulėtas, tad jaučiuosi vis geriau. Lyg saulėje būtų pradėjusi tirpti visa bloga nuotaika.

Priėjusi kavinę randu Amelią jau laukiančią. Tik su ja susitikusi suprantu, kad esu alkana. Nevalgiau jau kokias dvi dienas, todėl tuo mačiu ir lengvai užkandame. Amelia prablaško mano mintis. Bent trumpam nutildo tą įkyrų sąžinės balselį, kuris neduoda ramybės nuo pat mamos skambučio. Amelia puiki mergina ir džiaugiuosi, kad tapo ir mano drauge. Prakalbame gerą valandą. Smagu su kuo nors kalbėtis apie paprastus dalykus. Dalykus, kai neliečiamas mano pačios gyvenimas. Mums atsisveikinus pėsčiomis lėtai pareinu iki ofiso. Oras tikrai geras, nors jau artėja vakaras, todėl labai nesinori užsidaryti tarp kabineto sienų. Neįsivaizduoju kaip Kailas gali taip jame nuolat tūnoti... Tai dar viena priežastis kodėl jis nuolat vaikšto toks piktas. Nors ir pati tai dariau pastarąsias dienas ir pažiūrėkit iki kokios depresijos tai nuvedė.

Prisimenu, kad reikia iš spaustuvės paimti bandomuosius reklamos maketus, tad net negrįžusi į ofisą, pasuku link savo automobilio. Mane lydinti nauja apsauginė, kuri yra moteris, bent jau aš taip manau, nueina atsivaryti savojo automobilio. Man tai kvailai atrodo, kad turiu, norėdama vairuoti savo automobilį, paskui tampytis ir apsaugos automobilį. Tai kvaila ir labai... neekonomiška. Be to, bereikalingai teršiame gamtą. Juk jokio pavojaus man jau nebeliko. Jis pasirūpino tuo... Taigi apsauginės nelaukiu, iš dalies taip maištaudama ir prieš Kailo liguistą potraukį mane perdėtai kontroliuoti.

Partnerių spaustuvė pasirodo esanti nors ir centre, bet ne pačioje saugiausioje gatvėje. Šalia spaustuvės nėra kur pasistatyti automobilio, tad apsukusi kelis ratus aplink pastatą, turiu jį pastatyti kažkokiame skersgatvyje. Labai tikiuosi, kad nerasiu automobilio nulopyto ir su visais ratais bei stiklais. Jeigu išvis jį rasiu...

Spaustuvėje aptarusi ir tolimesnius laukiančius darbus, pasiėmusi plakatų rulonėlius, grįžtu prie automobilio. Tenka gerokai paeiti, bet niekur ir labai neskubu. Laimei, automobilį randu sveiką, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Bandydama išlaviruoti neišmetant ant žemės tris plakatų rulonėlius, savo didžiulėje rankinėje bandau susirasti automobilio raktelius. Lyg to būtu per maža, palaidi plaukai užkrinta ant akių, taip dar pasunkindami raktelių paiešką. Pagaliau juos užčiuopiu pačiame rankinės dugne. Žinoma, juk jie visada turi būti nukišti giliausiai... Mirkteli mano automobilio šviesos ir cinkteli atsirakinamos dureles. Atidarau dureles kojos, keliu plačiau jas atverdama, ir pirmiausia sumetu savo nešulius. Ir tuomet... Stipri ranka stipriai suima mane už sprando ir staigiu judesiu trenkia mano galvą į automobilio stogo šoną. Akyse pasipila žvaigždės ir viskas aptemsta. Susmunku ant žemės šalia automobilio. Bandau keltis nuo šalto grindinio, bet viskas nepaliaujamai sukasi. Bandau atsispirti rankomis į grindinį, kad nors kiek pasikelčiau, bet mane prislėgia užpuolikas su keliu, neleisdamas pakilti. Pajuntu kaip tvirtos rankos suima mane už pečių ir atverčia, kad gulėčiau ant nugaros. Mano veidu iš pulsuojančios žaizdos smilkinyje teka kraujas, kuris nudažo mano smilkinį savo klampia mase. Bandau žaizdą užspausti, bet mano rankos neklauso. Mirksiu, bet vaizdas vis dar išplaukęs. Svetima ranka man šiurkščiai nuo veido nežeria plaukus, kurie pradėję lipti nuo kraujo. Sudejuoju ir bandau išsklaidyti besiliejantį vaizdą. Bandau įžiūrėti užpuoliką, kuris tvirtais pirštais sugniaužia mano gerklę, traiškydamas ją. Noriu šaukti, tik neturiu jėgų. Mano gerklė taip užgniaužiama, kad negaliu išleisti nė garso. Ranka per stipriai smaugia mano kaklą, atimdama paskutinį oro gurkšnį. Jaučiu kaip pradeda trūkti oro, o sąmonė vis labiau temsta.

- Šypsokis, lėlyte...- nuskamba pažįstamas balsas, bet šioje situacijoje negaliu suvokti kur jį esu girdėjusi.

Ir tuomet kažkas žybteli. Šviesa. Blyksnis. Esu nufotografuojama. Tai lyg mane pažadina ir pradedu priešintis užpuolikui, kuris vis dar ranka gniaužia man gerklę. Nenoriu mirti kažkokiame skersgatvyje nuo beveidžio žudiko rankos... Suleidžiu nagus užpuolikui į ranką. Jaučiu kaip nagai pradreskia jam odą, privesdami jį atgniaužti mano gerklę laikančius pirštus. Pajutusi nežymią laisvę pradedu dar labiau priešintinis. Nesileisiu vėl skriaudžiama... Rankomis bandau sugriebti užpuoliką, bet jis per toli. Kažką jam užkabinu ant krūtinės, lyg grandinėlę, bet gerai nesuvokiu.

- Linkėjimai Makenai...- taria jis stipriai smogdamas man į veidą.

Nuo sulaukto smūgio vėl susmengu ant žemės, o mano rankos nusvyra. Pajuntu kaip pradedu springti ašaromis... Užpuolikas mane paleidžia ir dingsta taip pat staiga, kaip ir atsirado.

Rankomis užsispaudžiu sau veidą ir įdėjusi didžiules pastangas apsiverčiu ant šono. Galvą plešia taip stipriai, kad nesugebu atsistoti. Lieku gulėti ant grindinio prie savo automobilio. Kraujuojanti ir sumušta...

- Panele, ar jums viskas gerai?- išgirstu moters balsą.- Ar jus užpuolė?

Negaliu nieko jai atsakyti, tik iš vis dar perštinčios gerklės išleisti tylią dejonę. Moteris man padeda atsisėsti ir nugara atsiremti į automobilį. Ji man į rankas įduoda nosinaitę, kuria bandau užspausti vis dar kraujuojantį smilkinį.

- Nejudėkite. - taria ji.- Tuoj iškviesiu greitąją.

Pamirksiu ir vaizdas pradeda ryškėti. Prieš mane stovi vidutinio amžiaus apkūni moteriškė, kuri į telefono ragelį beria mano užpuolimo detales. Tolėliau mėtosi jos numesti maisto pirkiniai. Pabandau vėl atsistoti, bet kojos neklauso. Jos sulinksta per kelius, priverčiant mane vėl prisėsti. Išgirstu kaip automobilyje skamba mano telefonas. Kilstelėjusi ranką sugraidau automobilių durelių rankeną. Praveriu dareles ir net neatsistojus sugriebiu ant sėdynės nutrenktą rankinę. Ištempusi ją iš automobilio ir numesdama ant žemės šalia savęs, rankinėje susirandu vis dar skambantį telefoną.

- Mažute, kur esi?- išgirstu jo persigandusį balsą.

Jo balsui pasiekus mane, pravirkstu. Jau maniau viskas baigta, bet vėl nuo jo esu nukentėjusi... Vėl manimi pasinaudota kerštaujant jam. Vėl tapau jo žaidimo auka...

- Mažute kur esi? Maldauju...- jis išsigandęs, girdžiu kaip jo balsas virpa.

- Prie spaustuvės...- teištariu ir nutraukiu ryšį.