...aš drąsi...

Žlugęs žmogus

Mes ilgas valandas pralaukėme prie reanimacijos durų. Gydytojų diagnozė buvo negailestinga- infarktas. Tėvui buvo prijungti gyvybę palaikantys ir širdies darbą stebintys aparatai, o mes bejėgiai laukėme už durų.

- Mažute...- Kailas priėjo prie manęs, bet aš atsitraukiau. Nenorėjau, kad jis liestųsi prie manęs.

- Kodėl tu manęs taip nekenti?- paklausiau prikimusiu balsu.

- Aš tau nejaučiu neapykantos...- tyliai atsakė jis.

- Tai kodėl naikini viską mano gyvenime? Ką aš tau tokio padariau, kad nusipelniau viso šito?

Jis nieko neatsakė, tik stovėjo nunarinęs galvą.

- Nenorėjau, kad tai įvyktų...- tyliai tarė jis nepakeldamas akių. Taip tyliai, kad aš jos išgirdau.

- Išeik...- paprašiau jo.- palik mane ramybėje... nenoriu tavęs matyti... Tiesiog išeik...

Bet šį kartą jis nepaklausė manęs. Kailas tik atsitraukė ir stebėjo mano ir mamos kančią iš šono. Davė man erdvės, bet vistiek išliko šalia.

Tik naktį Kailas mane ir mamą parvežė namo. Mama irgi atrodė baisiai- paseno tiesiog akyse. Jos rankos nuolat drebėjo ir ji be perstojo verkė. Man spaudė širdį tokią ją matant. Žinojau, kad ji labai myli savo vyrą, tad mintis, kad gali jo netekti, ją visiškai palaužė.

Taip šiuo metu nekenčiau Kailo, kad net žodžių tam neatradau. Tad tiesiog pasirinkau jį ignoruoti. Nesikalbėjau. Net nežiūrėjau į jį.

Grįžusi namo, pasijutau tokia pervargusi, kad persirengus susisukau lovoje ir nugrimzdau į sunkų miegą...

Pabudau naktį nuo stipriai mane pervėrusio skausmo. Atrodė, kad mane kas drąsko iš vidaus. Sulaikydama aimaną, atsikėliau ir, stengdamasi nepažadinti miegančio Kailo, kažkaip sugebėjau pasiekti vonią. Skaudėjo taip stipriai, kad susmukau ant vonios grindų. Man temo akyse. Pilvo šoną taip draskė skausmas, kad stipriai užsimerkusi bandžiau kuo tyliau jį iškęsti.

- Melita, ar viskas gerai?- išgirdau Kailo balsą už durų.

- Taip.- išlemenau pridususiu balsu.

Palaukusi dar kelias minutes, kol skausmas apmalš, išėjau iš vonios ir vengdama susirūpinusio jo žvilgsnio, grįžau į lovą.

Vos tik rytas išaušo, apsirengiau ir nusileidau į apačią, kur jau laukė mama. Ji atrodė taip pat prastai miegojus, kaip ir aš. Kailas dar bandė įkalbinti mane papusryčiauti, bet negalėjau praryti nė kąsnelio. O ir jis, matydamas mano būseną, nusileido ir nereikalavo.

Pakeliui į darbą, Kailas nuvežė mus į ligoninę, kurioje nieko negalėjo mums pasakyti paguodžiančio. Bet laimei, blogų žinių irgi nebuvo. Gydytojai trumpam leido mamai aplankyti savo vyrą.

- Turiu bent trumpam nuvažiuoti į darbą, bet kai tik galėsiu, atvažiuosiu pas tave, gerai?- susirūpinęs tarė Kailas. Bet aš nieko jam neatsakiau.- Melita, negaliu į tave tokią žiūrėti...

Jis atsistojo priešais ir švelniai užkišo mano išsprūdusią sruogą už ausies. Negalėjau pažvelgti į jį. Vis dar jį kaltinau dėl tokios tėvo būklės. Tad tiesiog žvelgiau kažkur į grindis.

- Jeigu kas nors jam atsitiks...- sušnabždėjau, bet mano balsas užlūžo.

- Neatsitiks. Juo rūpinasi geriausi gydytojai.

- Kai jau manau, kad dar labiau mane įskaudinti nebegali, tu tai padarai...- pakeliu galvą ir pažvelgiu į jo tamsias akis.- Tu žlugęs žmogus... Man tikrai tavęs gaila...