...aš drąsi...

Nakvynės namai

Kailas buvo teisus- buvo pasirūpinta viskuo. Kitą dieną, per pietus atvažiavau į jo darbą, o iš ten, spėjus dar trumpai su jo senąja sekretore išgerti arbatos, Kailas nuveža mane į miesto pakraštyje esančius loftus. Mums atvykus viskas jau buvo paruošta. Pasirodo, Kailas nė kiek nepagražino sakydamas, kad mus fotografuos jo sena draugė. O ta „sena" reikškia ne tik draugystės laiką, bet ir jos amžių. Kiek nustebau, bet Kailas patikino, kad genialesnio žmogaus nėra už tą fotografę ir aš patikėjau. Atsidaviau į jos rankas. Kailas prieš objektyvą jautiesi itin laisvai ir nesivaržydamas. Todėl, prisiminus, kad kažkada taip kurį laiką užsidirbdavo pinigų, tikrai tuo neabejojau. Rodos, net jam stengtis nereikia, o viskas gaunasi savaime. O su manim viskas kitaip. Bet Kailas mane nuolat kalbindavo, juokindavo, atsitiktinai pabučiuodavo, tad po kurio laiko ir aš pradėjau atsipalaiduoti. Jis taip sugebėdavo nukreipti mano dėmesį, kad galiausiai net pamiršau stovinti prieš fotoaparatą. Buvo net... smagu... Bet vien todėl, kad jis buvo su manimi. Žinojau, kad jis neleis niekam netikėto nutikti, kad jis pasirūpins manimi.

Po fotosesijos laukė trumputis, bent jau taip jo atstovė spaudai tvirtintino, interviu, kuris užsitęsė valandą. Žurnalistė klausinėjo kaip mes susitikom, kokios vestuvės buvo ir kitų faktų. Žavėjausi Kailu, nes pagrinde jis ir atsakinėjo. Jis pasakojo mūsų gyvenimo biografines detales per daug nenukrypdamas nuo tiesos, aišku, kartu praleisdamas nusikalstamas detales:

- Kur jūs susitikot?- buvo vienas iš pirmųjų žurnalistės klausimų.

- Vestuvėse.- Kailas žvilgtelėjo į mane ir šyptelėjo.- Seno draugo. Pamačiau ją ir daugiau jos nepaleidau. Tad jau kitą dieną parsivežiau į Italiją. Dar kitą dieną vedžiau.

- Kokios buvo jūsų vestuvės?- net atsidūsta iš susižavėjimo ji.

- Mūsų? Mažos. Dalyvavome tik mes ir keli draugai. Tuokėmės mažoje koplytėlėje. Ta diena buvo tik mūsų... Su niekuo jos nesidalinom.

Jis taip sklandžiai tai pasakojo, kad net aš ėmiau patikėti kokia romantinė mūsų istorija. Bet žinant, tuos nutylėtus faktus... Žvelgiu į jį ir pradedu suvokti, kad jis pavojingesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jis tik iš išorės žavingas, bet viduje suktas kaip žaltys... Jis viską moka taip pateikti, kad priimi už gryną tiesą. O kai mums užduoda kokį nors kompromituojantį klausimą, pavyzdžiui ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, jis sugeba taip meistriškai nusukti kalbą, kad net mus kalbinanti žurnalistė pamiršta ko buvo klaususi. Nejau jis taip elgiasi ir su manimi? Gerai apgalvojus mūsų barnius- taip, jis būtent taip ir elgiasi. Nusuka kalbą jam palankia linkme. Jis didesnis manipuliatorius nei galvojau, tad vėl nejučia prisimenu visus perspėjimus jo atžvilgiu. Bet Kailas, vos tik išėjus iš studijos, vėl meistriškai nukreipia mano dėmesį, kad vėl visas blogas mintis ir abejones nukišu kažkur giliai, ir toliau leidžiuosi užliūliuojama jo tamsių akių ir saldaus liežuvio...

Kailas išskrido į Niujorką kitos dienos anksti ryte. Keturioms dienoms. Ilgoms keturioms dienoms... Kėliausi kartu su juo, kad bent jam geriant rytinę kavą galėčiau dar su juo pabūti. Net baisu, kaip taip galima prisirišti prie kito žmogaus... Taip nuo jo priklausyti...

Išlydint Kailą pro duris, jam mane pabučiuojant atsisveikinant, vos tvardžiausi neapsiverkus... Bet kai pamačiau nuvažiuojančio automobilio galines šviesas- daviau valią jausmams. Verkiau kaip mažas paliktas vaikas...

- Jeigu taip kiekvieną kartą jį išlydėsi,- išgirdau už savęs Kailo brolio balsą.- jis nustos išvis važinėti į komandiruotes.

- Aš...- nusišluostau ašaras.- Tiesiog...

- Nesigėdink. Man gerą matyti, kad kas nors juo rūpinasi.- Korbis mane apkabina ir nusiveda į vidų. - Nors dar ankstyvas rytas, palaikyk mums kompaniją pusryčiaujant.