...aš drąsi...

Kartu pasiekti dangų

- Kelkis, miegale...- mane pažadina sukutenęs dygus skruostas.

- Nenoriu...- sumurmu ir apsivertusi ant kito šono užsidengiu antklode galvą.

- Nagi...- Kailas sugriebia man už kojos ir bando ištraukti iš lovos. - Šiandien juk tavo gimtadienis.

- Tai kodėl negaliu dar pamiegoti?- sumurmu pagaliau atsimerkdama.

- Nes taip miegosi visą dieną, o šiandien daug turime nuveikti.

Tas užsispyręs vyras nutraukia man antklodę visai mane atklodamas. Suspiegiu, kai jis kutendamas mane su savo barzda pradeda glaustytis prie manęs kaip koks katinas.

- Gerai!- suspiegiu.- Nustok! Kutena...

Bet jis vis nesiliauja kol nuo juoko visai man pritrūksta kvapo.

- Tu nepataisomas šiknius, žinojai tai?- tariu bandydama iš po jo išlįsti ir išlipti iš lovos. - Šiandien iki pietų neturiu jokių numatytų darbų, tad galiu sau tai leisti!

- Šiandien į darbą nevažiuosi. Kaip ir aš.- Jis plačiai man nusišypso, lyg žinodamas kažką, ko man turbūt geriau nežinoti.

- Jeigu ir toliau taip šypsosiesi, aš visai nelipsiu iš lovos.- burbteliu ropšdamasi iš lovos.

- Nagi paskubėk...- jis man dar sugeba praeinančiai žnybtelėti skaudžiai į užpakalį. Dievaži, jeigu jis nesiliaus, liks mėlynė. - Kodėl tokia surūgusi tavo nuotaika?- kalba jis toliau sekdamas paskui mane į vonią.- Kad dar vienais metais pasenai?

- Aš ne sena, čia tu senas. - atsisuku į jį.- Pažiūrėsim ką sakysi už trijų savaičių... - bet į mano repliką jis palydi tik dar plačiau išsišiepdamas.- Gerai, eik.- stumteliu jį iš vonios įrėmusi rankas jam į krūtinę.

- Ar turi ką slėpti?- pasišaipo jis, bet užsitarnavęs mano piktą žvilgsnį, skambiai nusijuokia ir išeina.

Nusipraususi ir susitvarkiusi, kad pagaliau būčiau panaši nors kiek į žmogų, pažvelgiu į savo atvaizdą veidrodyje. Trečia diena. Šiandien trečia rami diena, kai niekas nesišaudo, nesigaudo ar šiaip niekas nebando nieko nužudyti. Ramu. Nors, tiesą sakant iš namų išėjau tik vakar, nes reikėjo laiko atsigauti, ypač gydantis sumušimus. Bet tas stebuklingasis tepalas puikiai veikia ir, kartu su pudros sluoksniu, užmaskuoja mėlynes. Nors tie visi kraupūs įvykiai buvo dar visai neseniai, bet dabar viskas pasikeitė iš esmės. Jis pasikeitė. Na, ne kardinaliai, bet bent jau kalbamės. Vakar jis net neprašomas pats pasakė, kad jo žiniomis Emilis dingo iš Milano neribotą laiką. O tai labai mane nustebino... Ne tas faktas, kad jis dingo, bet kad Kailas man pats pasakė neprašomas. Taigi, atėjo taip ilgai laukta ramybė į šiuos namus. Na, bent jau tarp mūsų. Kailas, išsprendęs bėdas su manimi, visą dėmesį skyrė sesei, kuri aną naktį negrįžo nakvoti. Todėl Kailas pasiuto ir jie vėl susikapojo. Kitaip ir nepavadinsi to žodžių mūšio. Nors jai jau dvidešimt, bet jis laiko ją mažamete, tad net bijau pagalvoti, jeigu kada likimas mus apdovanos ir mes tapsime tėvais, jis visai išprotės nuo savo kontrolės sindromo... Bet tai tikrai dar negreitai bus... Nors jau mano gydymo kursas seniai baigtas, bet nieko gydytojai nenori prognozuoti.

Susiruošusi nusileidžiu į apačią ir mane pasitinka... šventinis pusryčių, o gal vertėtų pasakyti- priešpiečių, stalas. Visų namiškių išglėbiasčiuota ir išmyluota pagaliau galiu prasibrauti ir iki savo vyro, kuris šiandien nenustoja niekaip šypsotis. Gaunu ir dovaną. Nuo Danielės. Žadėtą apyrankę, kurios raudonos gijos ir amžinybės karulis, kaip ji bent jau taip sako, simbolizuoja amžiną meilę. Labai to tikiuosi. Labai viliuosi, kad ji bus teisi...

- Ar aš irgi tokią gausiu?- paklausia Kailas dukterėčios apžiūrinėdamas mano dovaną.

- Padovanosiu ir tau, dėde, per tavo gimtadienį.- patenkinta, kad patiko jos dirbinys, ji plačiai šypsosi.- Irgi nori raudonos apyrankės?