...aš drąsi...

Snieguotos kepurės

Mums nusileidus po neilgos kelionės lėktuvu privačiame mažame oro uoste, jau mūsų laukė du juodi visureigiai. Prie vieno iš jų vairo sėdo Kailas, už kito- Sebastianas. Su mumis automobiliu dar važiavo Rikis ir Domas, o su Sebu ir Felisite- Tomas ir Amelia. Toliau keliavome siaurais snieguotais keliukai link kalnų viršūnės. Buvo saulėta, todėl vaizdas buvo toks pritrenkiantis, kad norint jį apibūdinti reikėtų begalės žodžių, kurių nei vienas vis tiek nepadarys to. 

Kailas taip užtikrintai važiavo, kad galėjau spręsti, kad jis čia ne pirmą kartą.

- Kur mes važiuojame?- paklausiu Kailo.

- Į Val Gardeną. Pamatysi, mažute, tau ten patiks. - Jis plačiai man nusišypso, tad ir pati negaliu nesišypsoti.

- Dažnai ten atvažiuoji?- paklausiu.

- Mes nuo kūdikystės visas ankstyvo pavasario atostogas čia leisdavome.- atsako už jį Rikis.

- Aha, mūsų tėvai neįsivaizduodavo atostogų ne kartu, tad visur tampydavo ir mus. - taria Kailas.

- Bet vis tiek čia būdavo pačios geriausios atostogos.- atsidūsta Rikis priversdamas Kailą balsu nusikvatoti.

Galiausiai privažiuojame nedidelį rąstinių namelių kompleksą, kuris sudarytas iš atskirų nedidelių namelių, išsidraikiusių kalno papėdėje. Sustojame prie vieno iš jų, turbūt didžiausio ir esančio centre. Kailas išlipa iš automobilio, bet likusieji lieka laukti, tad pasilieku automobilyje ir aš. Po kelių akimirkų Kailas grįžta su raktais rankoje.

- Imkit, gyvuliai.- jis meta raktus į galą, kuriuos vos spėja sugauti Domas.- Miegosit viename kambaryje.

- Kodėl?- užprotestuoja Rikis.- Noriu atskiro! Reikalauju! O gal leisk man miegoti su Melita?

- Dar žodis ir nustumsiu tave nuo prarajos...- pykteli Kailas.

- Koks tu jautruolis pasidarei... Nors...

- Riki, nutilk.- burbteli griežtai Domas.- Su Melita mielai nakvočiau aš.- ir tuo pačiu jis žavingai man šypteli, mirktelėdamas akį. Nesusilaikau ir pradedu kvatoti.

Kailas persisveria per sėdynės tarpą ir pagrūmoja jiems pirštu.

- Už mintis apie mano žmoną, atsidūrėte mirtininkų sąraše!

- Bet verta.- kvatoja toliau Rikis.- Matytum savo pavydų veidelį...

- Aš nepavydžiu.- bando gintis Kailas. - Tik nesu pakantus idiotams.

Šie jo žodžiai palydimi dar garsesnių draugų kvatojimų.

- Kur jau ne...- kvatoja Rikis, dar labiau suerzindamas Kailą. Bet šį kartą jis nieko neatkerta, tikriausiai vien todėl, kad neverta su jais leistis į nereikalingas diskusijas.

Kailas nuvairuoja automobilį prie netoliese esančio namelio. Šalia mūsų sustoja ir Sebo vairuojamas automobilis. Nustembu, kad niekas nelipa. Automobilyje mirtina tyla... Matau kaip Sebastianas susižvalgo su Kailu ir abu, kiek padelsę, vienu metu šoka iš automobilių, pasileisdami į namelio vidų. Kas... čia... buvo?

- Kuris?- paklausia Domas Rikio.

- Šį kartą Kailas. Jam vis dar medaus kopinėjimas.- Rikis man plačiai nusišypso.

Išlipu iš automobilio. Prie manęs prieina Felisitė ir Amelia. Atkreipiu dėmesį, kad Felistė labai išbalusi. Tiesa sakant, ji tokia buvo ir skrendant lėktuvu... Jau žiovausi paklausti apie jos sveikatą, bet dėmesį atkreipia prieidami Tomas, Domas ir Rikis. Rikis priėjęs apkabina sesę per pečius ir kažką jai pasako į ausį. Ji tik linkteli užsitarnaudama jo šypsnio ir bučinio į smilkinį. Man gerą matyti, kad jie vėl pradėjo sutarti, tik stebint juos kyla toks vaizdas, kad kažkas vyksta su mano geriausia drauge, tik aš viena vėl nieko nežinau.