...aš drąsi...

Kai jis paliko namus

Šiandien jau dvylikta diena, kai iš jo negaunu nė žodelio. Nieko... Jis paliko namus... Paliko mane... 

Pirmąsias tris dienas nuolat jam skambindavau. Nors ir jis nekeldavo. Skambindavau tol, kol jis... išjungdavo telefoną. Tuomet rašydavau žinutes... Pradžioje verksmingas, vėliau- piktas... Jis atsitvėrė nuo manęs tylos siena. Esmė patarė man duoti jam truputi laiko, bet tai jau per ilgai užsitęsė... Nes be jo negaliu kvėpuoti... Be jo nėra ir manęs...

Trečią dieną sulaikiau iš jo žinių. Netiesiogiai. Per tarpininką.

- Šiandien buvau susitikusi mieste su Kailu.- tarė Sandra įėjusi į mano, mūsų, kambarį. 

- Kaip tai buvai susitikusi?- vien mintis, kad jis matosi su ja, o ne su manimi, skausmingai susmigo man į krūtinę.

- Atsitiktinai susitikome gatvėje. - ji prisėda prie manęs ir paima mano ranką.- Gal kažkiek ir paguosiu tave, bet jis irgi atrodo nusiminęs. 

- Ar jis klausinėjo apie mane?- su viltimi jos paklausiu. 

- Ne. Nieko neklausė. O kai užsiminiau apie tave, sakė, kad jam neįdomu. Kad tu jau daugiau jam neegzistuoji.

Jos žodžiai taip mane įskaudina, kad iškart apsipilu ašaromis. Ji apkabina mane, bet tai mane mažai guodžia.

- Sakiau, kad visi vyrai vienodi...- cakteli ji liežuviu išprovokuodama dar vieną mano ašarų bangą.

- Ar žinai kur jis apsistojęs?

- Jis gyvena tame bute prie Duomo katedros. Net keista, kad jis tokiam paprastame bute gyvena, o tave palikęs čia vieną šiam dideliame name su jo šeima...

Žvelgiu į ją ir... vėl apsiverkiu... Kodėl jis taip elgiasi? Suprantu, kad melavau jam, bet aš esu atleidusi jam ir daug baisesnių dalykų... Tai kodėl jis mane taip baudžia?

Kiek man nurimus buvo kilusi mintis nieko nelaukus čiupti automobilio raktelius ir nuvažiuoti į butą. Bet man buvo taip baisu vėl jo pamatyti įskaudintą veidą, kad neišdrįsau... Tik paskambinau, bet jis vėl nekėlė... Net pradėjau prisimąstyti įvairiausių dalykų, pavyzdžiui: iš kur Sandra žino kur yra butas? Nejaugi ji ten buvo su juo? Bet ne... Žinau, kad jis negalėtų... Žinau, kad jis... myli mane... Juk dėl manęs pasidarė bendrą tatuiruotę... Jaučiu, kad jis net ir pykčio vedimas taip su manimi nepasielgtų... Todėl parašau jam žinutę. Ilgą ir jausmingą atsiprašymą. Vieną iš daugelių, kuriuos jau buvau jam siuntus per šias dienas. Bet iš jo vistiek tyla... Labai tikiuosi, kad jis bent jau spėjo ją perskaityti prieš ištrindamas...

Penktą dieną neištvėriau... Susiradau atsarginius raktus ir nuvažiavau po darbo į jo butą, bet jį radau tuščią. Nebuvo nė ženklo, kad jis jame gyventų pastarąsias dienas... Vėl skambinau jam, bet jo telefonas buvo išjungtas...

Kitą dieną visiškai palūžau ir nuvažiavau į jo darbą... Buvau pasiryžusi priversti jį pasikalbėti su manimi, mane išklausyti. Net buvau pasiruošusi pulti prieš jį ant kelių atsiprašinėdama, bet atsimušiau į jo sekretorę. Ji į mane žvelgė nustebusiu žvilgsniu.

- Pono Makenos nėra... Jis jau trečia diena kaip Niujorke... Vaikeli mano, nieko nežinojot?- ji užjautė mane, bet... Aš atsidūriau beviltiškoje padėtyje.

Tuomet pajaučiau kaip žemė siūbuoja po kojomis... Net širdis nustojo varinėti taip reikalingą kraują... Viskas sustingo... Jis net bėgdamas nuo manęs pasislėpė kitoje pasaulio pusėje...

- Ponia Makena, ar gerai jaučiatės?- Kailo sekretorė mane spėjo sugriebti ir švelniai pasodinti ant kėdės. Po akimirkos ji grįžta su šalto vandens stikline, kurią man įbruka į rankas.