...aš drąsi...

Eiti iki galo

Už poros dienų atskrido į Milaną mano tėvai. Nors ir buvau jų pasiilgusi, bet nenorėjau, kad jie matytų kokiame pragare gyvenu. Nors Kailas laimėjo ir man teko nakvoti su juo vienoje lovoje, bet neapykanta tarp mūsų buvo tokia stipri, kokia kažkada buvo trauka. Kadangi jis dirbdavo iki išnaktų, o aš stengdavausi nueiti miegoti kuo anksčiau, tai mes praktiškai ir nesimatydavom.

Norėjau tėvus pasitikti oro uoste, bet Kailas griežtai užsispyrė manęs ten neleisti. Tai vaikiška, nes be apsaugos nežengiau ir taip nė žingsnio. Ir ne todėl, kad jis bijotų, kad aš pabėgsiu, bet mane pradėjo persekioti žurnalistai. Tapau viena iš labiausiai medžiojamų žmonių Milane. Bet tikroji priežastis irgi ne ta. Tai buvo tik maža keršto dalelė man. Jo principai ir arogancija neleido manęs išleisti.

Išgirdusi, kaip į kiemą įsuko apsaugos automobilis, išeinu pasitikti savo tėvų. Jie, po atostogų kurorte, atrodė pailsėję ir net įdegę. Net jiems padoriai nespėjus išlipti iš automobilio, puoliau jiems į glėbį. Kaip buvo gera būti apkabinamai... Mes glėbesčiavomės, šluostėme vieni kitiems džiaugsmo ašaras. Net negalvojau, kad taip buvau jų pasiilgus...

Susivokusi, kad esu nesvetinga, pasikviečiau juos į vidų ir nusivedžiau į svetainę. Tėvai nedrąsiai įžengė į namą, plačiai išpūstomis akimis dairydamiesi į antikvarinius daiktus. Jie nejaukiai jautėsi tokiose prabangiuose namuose ir jų nekaltinau, aš ir pati juose jaučiausi kaip muziejuje.

- Kaip atostogos? – jiems prisėdus svetainėje, pradėjau jų klausinėti, o jie man širdingai pasakojo kiekvieną smulkmeną.

Klausiausi jų plačiai šypsodamiesi, nes jie turbūt pirmą kartą atostogavo užsienio kurorte. Labai džiaugiausi dėl jų, nes jie to verti. Jie yra geriausi ir širdingiausi žmonės, kuriuos tik pažįstu. Ir iki gyvenimo galo būsiu jiems dėkinga už suteiktą namų šilumą.

Bet greitai atsirado šaukštas deguto. Kitaip ir neina pavadinti. Mūsų malonus pašnekesys nutrūko kuomet į kambarį įžengė jis. Jau iš jo veido nujaučiau, kad iš jo nieko gero nelaukti.

Kailas atsainiai pasisveikino su mano tėvais ir pamačiau, kaip jo žvilgsnis iškart įsmigo į mano mamą. Išsigandau, nes jis buvo neprognozuojamas. Jau iš jo žvilgsnio mačiau, koks jis pagiežingas... Akimis dar prašiau, maldavau jo pasigailėjimo, bet jis buvo per daug pasiryžęs ir toliau man gadinti gyvenimą.

- Atiduokite tabletes, kurias atvežėt Melitai.- šaltu balsu jis tarė mano mamai.

- Kailai...- įspėjau jį. 

Vakar visą vakarą maldavau jo neliesti šios temos, nes čia tik mūsų reikalas ir nėra čia ko kišti tėvų, bet jis vistiek pasiryžo toliau kankinti mane. Net ir per juos.

Mama, išgirdusi jo žodžius, sutriko ir pažvelgė į mane.

- Aš viską žinau.- toliau tęsė jis.- Žinau, kad davėte mano žmonai tablečių, nuo kurių ji persileido.- jis kuo toliau tuo labiau kėlė balsą.- Manėt, apgausit mane? Net į mano vaiko gyvybę buvo nusispjauti?

- Kas...- įsiterpė tėvas, bet Kailas visą dėmesį buvo sutelkęs tik į mano bąlančią mamą.

- Jau buvau perspėjęs, kad nesikištumėte. Paskutinė galimybė atiduoti man tabletes, nes savo namuose to nepakęsiu.

- Kailai, nereikia...- bandžiau jam suimti už rankos, bet jis išsisuko, nusipurtydamas mano ranką.

- Kas čia vyksta?- pradėjo pykti tėvas, žvelgdamas į mus visus ir nesuprasdamas apie ką vyksta kalba.

- Jūsų žmona, - Kailas kreipėsi į jį.- davė Melitai tablečių, nuo kurių ji persileido. Tad paskutinį kartą gražiai prašau jas atiduoti, kitu atveju, už savo veiksmus nebeatsakau.

Mama sumirkčiojo, dvejojo, bet galiausiai išsigandusi Kailo šalto balso, nužingsniavo prie netoliese paliktų lagaminų.

- Kailai, nereikia...- maldavau su ašaromis akyse. Jis žemina ne tik mane, bet ir mano tėvus.

Mano siaubui, mama atsegė lagaminą ir ištraukė maišelį su vienos iš Lietuvos vaistinės pavadinimu.

- Ar čia visos?- paklausė Kailas lediniu balsu perimdamas maišelį ir pažvelgdamas į vidų. Mama linktelėjo galvą.- Jeigu ir toliau veiksite man už nugaros, kitą kartą nepasigailėsiu nei jos, nei jūsų. Nenorėkit, kad būčiau jūsų priešu.

Mama pradėjo verkti, jos išbalusiais skruostais pradėjo ristis ašaros. O tėvas... susivokęs, ką mama padarė, pradėjo ant jos rėkti. Jis visas išraudo ir pradėjo ją plūsti, priversdamas ją dar labiau verkti...

O aš... žvelgiau į Kailą su tokiu pykčiu, kad...

Kailas apsisuko eiti, nešdamasis tabletes ir aš pratrūkau. Pasivijau jį prie laiptų ir sugriebiau už rankos.

- Tau dar neužtenka žeminti manęs, tai pradėjai kankinti ir mano šeimą?

- Jie į mano namus įsinešė tai, kas pražudė mano vaiką!- jis pakėlė ranką su maišeliu.

- O tu nepagalvojai, kad vaiką pats pražudei mane kankindamas? Tu labiau kaltas nei tos tabletės! Tu...

Bet mane nutraukė mamos klyksmas. Jis nuskambėjo aidu tarp šio namo sienų. Nuskubėjau į svetainę pas juos ir pamačiau... susmukusį tėvą ant kilimo ir susigriebusį už krūtinės. Pripuoliau prie jo. Parklupau ant kelių prieš jį. Tėvo veidas buvo visas tamsiai raudonas ir jis duso. Bandė įkvėpti, o veidą paženklino skausmo ženklai.

Pasijaučiau bejėgė. Pasimečiau. Nežinojau ko griebtis. Tiesiog sustingau... Kailas atplėšė mane nuo jo ir paėmęs mano tėvą už pažastų, pasodino jį į krėslą.

- Skambink greitajai. – Kailas ištiesė man savo telefoną.

- Nežinau numerio...- pradėjau verkti. Pasimečiau ir nežinojau kaip elgtis tokioje situacijoje. Tik baimės pilnomis akimis stebėjau tėvo kančią.

Bet Kailas išliko ramus. Ėmėsi kontroliuoti situaciją. Jis atsegė tėvo marškinių apykaklės sagą ir savo petimi užspaudęs prie ausies telefoną, sekė mano tėvo pulso dažnį. Jis ramiai išbėrė nurodymus medikams ir pats, klausydamas jų nurodymų, teikė pirmąją pagalbą.

Toliau vyko kaip sapne: atvažiavo greitoji ir ant neštuvų išsivežė mano tėvą. Mama išvažiavo su juo. Akyse liejosi mėlynos ir raudonos švieselės, ausyse skambėjo greitosios sirena... Kailas apkabino mane, bet aš nusipurčiau jo ranką.

- Noriu būti ten su jais...- sukukčiojau negalėdama atplėšti akių nuo tolstančios greitosios.

Kailas įsodino mane į automobilį ir mes paskui greitąją nusekėme iki artimiausios ligoninės.