...aš drąsi...

Atslenkanti nuo Atlanto audra

Stebiu su šypsena kaip Sandra bando apšviesti mus, koks sudėtingas ir varginantis modelių gyvenimas. Esmė kantriai linksi galva, nors žinau, kad ji vos tvardosi nepradėjusi juoktis. Juk ji nuo paauglystės buvo gan žymus modelis, daugiausiai žingsniuodavo podiumu atstovaudama žymiausiems madų namams. Jos laukė didi ateitis, bet ji pasitraukė net nespėjus jai pilnai sužibėti. Ji pasišventė šeimai, vyrui ir dukrai. Kažin ar ji kada gailėjosi to? Niekada nedrįsau jos to paklausti...

Nors Sandros balsas vis pertraukdavo mano mintis, bet ilgesys vyrui vis sugrįždavo. Kailo laukiu nekantraudama. Ir su baime. Taip, aš per didelė bailė ir jam iki šiol nepasakiau kas nutiko jo automobiliui. Nors kalbamės kiekvieną vakarą. Ilgai. Bet jam paskambinus... Na, užmirštu viską aplinkui. Jis priverčia mane užmiršti.

Jo automobilis taip ir liko netaisytas, nors Felisitė būtų man paskolinusi pinigų, bet nemačiau esmės. Vis tiek per ilgai jį tvarkys. Tad belieka susitaikyti ir laukti kylančios audros iš už Atlanto.

Užsimerkiu ir atmetusi plaukus, leidžiu maloniai saulei glostyti man veidą. Šiandien noriu praleisti dieną gerai. Pasimėgauti ja. Nors ir labai ilgiuosi jo. Dar diena. Dar viena naktis. Liko tik tiek.

Krūpteliu, kai pajuntu lūpas man ant kaklo. Ir šerelių kutenimą. Rodos, net širdis pradeda stipriau plakti. Atsimerkiu ir atsisuku. Už manęs stovi jis... Ką jis čia veikia? Juk žadėjo grįžti tik rytoj...

Cypteliu ir puolu jam ant kaklo, vos neapversdama kėdės. Kailas vos spėja sugauti mane. Atsiduriu jo glėbyje. Glėbyje, kuriame svajojau atsidurti visas keturias dienas. Jis kilsteli mane ir aš dar tvirčiau apsiveju jo kaklą. Įsisiurbiu į jo švelnias lūpas, nebyliai maldaudama pagilinti bučinį.

- Tu grįžai...- sušnabždu jam į lūpas, priversdama jį plačiai nusišypsoti.

Jis lėtai nuleidžia mane ant žemės, bet iš glėbio nepaleidžia. 

- Vien dėl tokio pasisveikinimo apsimoka grįžti anksčiau. - jis nusišypso man, perbraukdamas pirštais mano plaukus. 

Kailui pasisveikinus ir su kitais, susigėstu. Visada per daug jausmingai demonstruoju savo jausmus... Turėčiau išmokti tvardytis, bet... ne šiandien. Jis grįžo!

- Tai kaip tau sekėsi?- paklausiu jo, įsitaisiusi ant lovos mūsų miegamajame ir stebinti, kaip jis kažko ieško lagamine.

- Normaliai.- atsainiai taria jis.- Turiu tai kai ką.

- Lauktuvių? Gal tai marškinėliai su I love NY?

- Norėjai tokių?- jis kilsteli galvą ir šypteli. - Ne... Turiu kai ką geriau.

Jis ištiesia man maišelį su Viktorijos paslaptimi...

- O...- pažvelgiu į vidų. Jaučiu kaip visa paraudonuoju. Kaip ir mano dovana.

- Noriu, kad šiandien juos vilkėtum, kai važiuosim vakarieniauti į miestą.- jis plačiai nusišypsojęs pakšteli man į lūpas.

- Važiuosim? Ta prasme?- sumikčioju.

- Automobiliu. Pėsčiomis kiek tolokai.

- O gal geriau liekam namie? Juk namiškiai tavęs labai pasiilgo.

- Ne, noriu šį vakarą tave kai kur nusivežti. Būsim tik mes.

- Na, Fabio nemanau ar norės vairuoti po kelionės...- kuo toliau, tuo prasčiau man sekasi išsisukinėti. 

Kailas atsidūsta ir atsisėdęs ant lovos krašto ir pažvelgia į mane. Jo žvilgsnis...

- Tu žinai?- tyliai paklausiu.