...aš drąsi...

Apdovanoti...

Ir Kailas pažodžiui laikosi savo žodžių... Visą likusią dienos dalį ir vakarą, jis vengė manęs. Žinojau, kad jis namie, mačiau jį, bet vis mus skyrė atstumas.

Pavakarę stebėjau jį, stengiantis išlikti jam nematoma. Žavėjausi juo, kaip jis sode knygelėje spalvino susikaupęs su Daniele lėlėms sukneles. Nusišypsojau, kai Danielė pradėjo rėkti, kad jis nuspalvino mėlynai, o ne raudonai sijoną. Bet Kailas puolė ginčytis, kad ta lėlė žymiai gražesnė su mėlynos spalvos sijonu, o ne raudonos. Tuomet pravirko Matia ir jis paėmė jį ant rankų priglausdamas sau prie krūtinės. Sūnėnas iškart nustojo verkti, o Kailas ir toliau tęsė ginčą, tik šį kartą dėl lėlės palaidinės spalvos. Stebint, kaip jis laisvai jaučiasi tarp brolio vaikų, man suspaudė širdį.

- Jis bus geras tėvas.- nuskambėjo balsas už nugaros ir atsisukus pamačiau už manęs stovintį Korbį.

- Žinau.- vėl atsisukau į Kailą, kuris, vis dar laikydamas Matia priglaudęs prie krūtinės, bandė išaiškinti Danielei, kad geltona spalva labiau tinka prie mėlyno sijono.

- Jeigu išklausytum jį, viskas nusidažytų kitomis spalvomis. - atsidūsta Korbis.- Suprask ir jį, jis irgi jaučiasi įskaudintas. Žinau, jis pasielgė ne taip, kaip derėtų, bet...

- Korbi, tarp mūsų jau seniai viskas baigta.- tariu pažvelgdama į jį.- Ir tai ne mano vienos nuomonė.

Pajutau, kad ištarus šiuos žodžius man lyg gniužulas įstrigo gerklėje. Nusisukau ir nuėjau. Negalėjau eiti į miegamąjį. Mūsų miegamąjį, kuriame mes tiek daugybę kartų mylėjomės, ten kur slypi per daug atsiminimų... Todėl pasirinkau biblioteką. kurioje praleidau beveik visą vakarą.

Vakarienė skendėjo irgi daugiausiai tyloje. Bent jau tarp mūsų. Kailas ir toliau manęs nepastebėjo ir atkreipdavo į mane dėmesį tik tada, kai tai buvo neišvengiama. Ta įtampa išsunkė iš manęs paskutines jėgas, todėl, iškarto pasibaigus vakarienei, atsiprašiau ir persirengus iškart susirangiau lovoje ir nesulaukus jo užmigau.

Prabudau vos išaušus. Kailas jau buvo atsikėlęs. Kaip ir praėjusį vakarą jis miegojo šalia manęs, bet ateidavo tik tada kai miegodavau ir atsikeldavo man dar nepabudus. Tad praktiškai jis vengdavo su manim susidurti. Bent jau lovoje. 

Prisiminiau, kad šiandien važiuosim pas gydytoją... Vien nuo tos minties pasijutau prastai, supykino nuo įtampos. Pajutau, kaip gerklę nudegina rūgštis. Atsikėliau ir nuskubėjau į vonią, dėl visa ko. Įėjusi į vonios kambarį sustingstu, išvydusi Kailą prie praustuvės baigiantį valytis dantis. Jis buvo praktiškai nuogas, tik strėnus apsijuosęs rankšluosčiu.

- Atsiprašau...- pagaliau išlemenau nuleisdama akis nuo jo idealaus kūno.- reikėjo pasibelsti.

- Aš jau išeinu.- Kailas užsuko vandenį ir mažesniu rankšluosčiu nusišluostė veidą.

Jis praėjo pro mane net padoriai nepažvelgęs ir uždarė paskui save duris. Žiūrėjau į uždarytas duris ir bandžiau atgauti pusiausvyrą. Ta įtampa, tvyranti tarp mūsų, mane visai sulaužys... 

Kai išėjau iš vonios, kurioje specialiai užtrukau ilgiau nei reikėtų, radau Kailą jau apsirengusį mėlynomis kostiuminėmis kelnėmis ir baltais plonais marškiniais, kurių kelios sagos buvo prasegtos prie pat jo gerklės. Jis jau rišosi atsitūpęs batų raištelius. Man įėjus, jis pakėlė akis ir pažvelgė į mane. Stovėjau ir nežinojau kaip elgtis. Išeiti? Kur? Likti?

- Prisėsk, noriu pasikalbėti.- tarė jis stodamasis.

- Galiu ir pastovėti.- atsakiau ir instinktyviai sukryžiavau rankas ant krūtinės.

- Kadangi laukiesi mano vaiko, tai tikriausiai neabejoji, kad bent jau iki kol gims vaikas, niekur tavęs nepaleisiu, nori tu to ar ne.- jis giliai įkvėpė ir atsitiesęs, susikišo rankas į kelnių kišenes. - Tad būsim priversti gyventi kartu po vienu stogu. Galim ir toliau būti priešiškai nusiteikę arba galim bent jau kuriam laikui sudaryti taikos sutartį.