...aš drąsi...

...nežemiškos traukos

Mane nuo atsakymo, arba nuo jo nebuvimo, išgelbėja pasirodžiusi seselė. Ji paprašo pereiti į pataloginį skyrių, nes Kailo jau laukia suruošti dokumentai. Netardami daugiau vienas kitam nei žodžio, pakylame liftu į penktą aukštą. Kailas nueina į gydytojos kabinetą, o aš atsisėdu ant plastikinių kėdžių koridoriuje ir kantriai laukiu. Galvojo zuja tiek daug minčių, kad pradeda įsiskaudėti galvą. Jaučiuosi tokia pavargusi. Ši diena truko visą amžinybę. Jaučiuosi išsekusi... Atsisėdu šonu ir prisitraukus kiek išeina kelius prie krūtinės, priglaudžiu galvą prie baltais dažais dažytos sienos. 

Po kokio laiko iš gydytojos kabineto išeina Kailas ir, atsisėdęs keliomis kėdėmis toliau manęs, įrėmęs alkūnes į kelius, nunarina galvą.

- Ar yra kokių žinių?- paklausiu, nors labai bijau jas išgirsti.

- Ne. - sausai atsako jis.- Bus aišku po ekoskopavimo.

Vėl įremiu galvą ir nusiteikiu laukti toliau. Koridoriaus gale matau didelį rodyklinį sieninį laikrodį, kuris itin lėtai skaičiuoja sekundes.

- Pirmadienį susitariau su gydytoja, kad apžiūrėtų ir tave.- taria Kailas vis dar žvelgdamas į grindis.

- Gerai.- ištariu ir vėl įremiu galvą į sieną, kurios vėsuma maloniai vėsina man smilkinį.

Akies krašteliu matau, kaip Kailas pažvelgia į mane. Galbūt jis nustebo, kad taip greitai sutikau ir nesipriešinau tam? O kam? Prisipažinsiu: nors laukiuosi jau kažkur septyniolika savaičių, gal kiek daugiau, bet nesilankiau per tą laiką pas ginekologę. Ne todėl, kad nemačiau prasmės, bet todėl, kad... bijojau... Labai bijojau, kaip ir dabar su baime laukiu pirmadienio. Nes jeigu pamatysiu savo vaikutį, galutinai įsisąmoninsiu, kad jis manyje... Kai praradau sūnelį, apie jį sužinojau tik jo netekusi. Nesuvokiau tos pilnatvės jausmo, kai savyje nešioji gyvybę. Bet praradusį jį, griuvo mano pasaulis, kurį beprotiškai buvo sunku vėl pastatyti. Tai kas bus, jei ir dabar bus kas nors negerai? Juk prieš pat pastojimą buvo man išoperuotas auglys ir gydytoja liepė atidėti nėštumą mažiausiai pusmetį... O pastojau greičiau nei už poros mėnesių... Jeigu dar kartą griūtų mano pasaulis, jo jau nebebūtų galima atstatyti... Net Kailo neištikimybė manęs nesužlugdė, nes buvau įsikabinusi savo nėštumo. Mažos vilties. Turėjau ir turiu dėl ko gyventi. Mažas angelėlis suteikia man vilties, kad galiausiai vėl pasaulis taps gražus...

Valandos eina, o mes nesulaukiame jokių žinių. Jau beveik penkios ryto, o gydytoja nesirodo. Matau kaip Kailas irgi pradeda nervintis. Jau kuris laikas jis nervingai vaikšto pirmyn atgal. Po to sėdi bukai spoksodamas į grindis. Ir tai vis kartojasi ir kuo toliau, tuo dažniau. Kailas atsistoja ir pamasažuoja sustingusį sprandą. Po to jis pasirąžo ir ištiesina nugarą. Jo ūgio vyrui tikrai nepatogu laukti ant tokių kėdžių. Kailas žvelgia į koridoriaus galą, galbūt tikėdamas ką nors išvysti iš personalo. O aš negaliu atitraukti nuo jo akių. Galvoje pradeda skambėti Izabelės pasakojimas apie tai, kaip jis išgyveno, kai aš pabėgau. Tik dabar suvokiau, kad tai palietė ir jį. Akivaizdžiai matau, kaip tai įsispaudę į jo kūną. Pagaliau, lyg iš šono, pažvelgiu į jį. Per tą laiką, kol manęs nebuvo, jis neteko svorio. Nedaug, bet tai pastebima. Akių kampučiuose atsiradusios negilios streso raukšlės. Jis irgi pavargęs, bet jį išvargino ne tik ši naktis. Jis atrodo vyresnis, lyg kas lyg filmą būtų prasukęs kokius penkerius jo metus. Nebeliko jokio žaismingumo, net ir sarkazmo. Nebeliko net tos velnioniškos kibirkštėlės jo akyse. Kaip ir odinių apyrankių ant riešų. Nei raudonosios su amžinybės karuliu, nei juodosios su angeliuku ir Paryžiaus simboliu. Nors vestuvinis žiedas ir vis dar ženklina jo ranką. Bet apyrankių, kurios mus taip siejo, nebuvimas, pasako daugiau nei bet kokie žodžiai. Apie mūsų ateitį. Jis jau nusprendė. Jis pasikeitė. Tapo dar tylesnis. Izabelė teisi- jis dar labiau atsiribojo nuo kitų. Ir visa tai tik mano kaltė... Nors ir kaip neigčiau, vis dar beprotiškai jį myliu. Pažvelgiu tankiai mirksėdama sau į riešus. Į tatuiruotę ir riešus juosiančias apyrankes. Aš jų niekada nenusiėmiau... Man jos per daug brangios...