...aš drąsi...

Smilkstanti cigaretė jo rankose

Darbe užsisėdžiu iki vėlumos. Ne todėl, kad turėčiau daug darbo... Aš ten slepiuosi. Žinau, kad tai kvaila ir vistiek reikės grįžti namo, bet delsiu iki paskutinės akimirkos. Jis išėjo ir man net nepaskambino... Kažkaip tikėjausi, kad bent jau jis bandys susisiekti su manimi, norės pasiaiškinti. Bet iš jo tyla... Jis net nesugeba bent jau paprasčiausio melo suregzti, kad bent kiek palengvintų mano skausmą...

Supratusi, kad vistiek amžinai čia nesislėpsiu, grįžtu namo, nors ir Felisitė primygtinai prašė važiuoti pas ją į namus. Bet ji ir taip padarė dėl manęs per daug. Vistiek kada turėsiu stoti prieš jį. Tad geriau jau tai padaryti kuo greičiau.  Nes skauda taip labai, kad jau daugiau skaudėti nebeįmanoma...

Grįžusi namo jo net nerandu, nes jis paprasčiausiai dar negrįžęs... Iškart prisigalvoju įvairiausių vietų, kur jis gali būti. Bet jo draugija visose menamose vietose išlieka ta pati. Ilgakojė blondinė, ideali jo partnerė...

Patraukiu į terasą. Nenoriu eiti į miegamąjį, nes ten per daug jo buvimo pėdsakų. Išeinu į terasą ir atsirėmusi rankomis į turėklus, pakeliu akis į žvaigždėtą dangų. Seniau žiūrėdama į žvaigždes pasijusdavau geriau. Dabar žvelgiant į jas norisi verkti... Nes jos per daug man primeną tą tobulą akimirką kai jas stebėjome kartu. Kai manėme, kad laikas, kurį norime praleisti kartu, turi ribotą limitą... Nesuprantu... Tikrai nesuprantu jo elgesio...

- Ilgai dirbai.- krūpteliu nuo sodraus balso.

- Turėjau daug neužbaigtų darbų.- tariu pažvelgdama į Korbį.

- Kaip jums sekasi?- pasidomi jis priartėdamas prie manęs.

- Neblogai. Sakyčiau, kad gerai. Šiandien susitarėme dėl pelningo užsakymo.

- Kokios jūs greitos. Šaunuolės.- šypteli jis man.- Žinojau, kad esi talentinga.

- Ačiū, bet čia ne vienos mano nuopelnas.

Korbis nuoširdžiai man nusišypso spusteldamas petį. Jo draugija bent akimirkai atitraukia nuo blogų minčių. Bet... deja...

- Labas vakaras.- pasigirsta gilus Kailo balsas.

Jis žengia į terasą ir iškart prisidega cigaretę.

- Kodėl nemiegat? Čia koks lunatikų vakarėlis?- pažvelgia savo niekšo akimis į mus.

- Tu kaip visada spinduliuojantis gerą nuotaiką, broli.- nusišypso vėl Korbis.- Kaip sekėsi susitikimas?

- Viskas sutvarkyta. Kitaip ir būti negalėjo.- Kailas vieną ranką įkiša į kelnių kišenę, o kitą prisitraukia smilkstančią cigaretę sau prie lūpų. Žvilgsniu ir toliau varsto mane nerodydamas nė trupučio gėdos jausmo. Tas... tas... net nesijaučia kaltas!

- Tuomet... puiku.- Korbis žvelgia tai į mane, tai į brolį. Nejaukiai pasimuistęs jis žengia link durų- Labanaktis...

Korbis išeina taip ir negavęs palinkėjimo atgal. Kailas lėtai išpučia dūmus į viršų, kurių baltas debesys išsisklaido sodo žibintų šviesoje. Bet akių nuo manęs nenuleidžia. Stebi kiekvieną mano krustelėjimą. 

- Tai neturi nieko man pasakyti?- paklausia jis kiek prikimusiu balsu.

- O ką aš tau turėčiau sakyti?- įdedu be galo daug pastangų, kad mano balsas nedrebėtų.

- Nežinau...- jis vėl užtraukia cigaretės dūmą ir vėl išpūsdamas juos į viršų.- Gal bent jau pradžioj: kodėl ant manęs užsiundei Felisitę?

- Klausi manęs to?- net išsižioju iš nuostabos. Jis visai gėdos jausmo neturi!

- Kaip girdėjai. Nebent jau pradedi skųsti klausa.