...aš drąsi...

Dingęs telefonas

Paskutinė diena snieguotame rojuje praėjo gan lengvai. Kailas per daug pasitikėjo savo jėgomis ir buvo tikrai pasiryžęs mane išmokyti slidinėti. Labiausiai snieglente, bet... Parkritusi gal tūkstantąjį kartą, o Kailui nenustojant kvatojant iš mano nevėkšliškumo, vis dėl to pasirinkau slides. Šį kartą su jomis sekėsi pakankamai neblogai ir sugebėdavau nusileisti nuo vidutinių trasų vis dar likusi ant kojų. Kailui patikinus, kad kitais metais tikrai jis išmokins mane čiuožti snieglente, vėl širdyje kažkas sukirbėjo...

Bet vakare užtat jau jis atsiėmė su kaupu už visas pašaipas! Nusitempiau jį į čiuožyklą po atviru dangumi... Dėkui Dievui, kad yra toks dalykas kaip Akropolio ledas ir ant pačiūžų sugebėjau tvirtai stovėti. Tuomet atėjo mano eilė juoktis, kai jis, laviruodamas savo aukštu ūgiu, bandydavo išsilaikyti ant plonyčių pačiūžų geležčių. Juokiausi iki ašarų, kai jis bijodavo net paleisti mano ranką, nes kiekvieną kartą tai padaręs, plodavosi į ledą. Kartais taip smarkiai, kad net man pačiai suskausdavo į jį žiūrint. Bet jis laikėsi drąsiai ir kaip tikras vyras kentė tyliai. Stipriai sukąsdamas dantis... Bet man vistiek buvo labai linksma. Tad jis stengdavosi nepaleisti mano rankos, brangindamas savo gražų kūną ir dar gražesnį užpakalį... Neabejoju, kad mums grįžus, jam bus gan sudėtinga išsėdėti susirinkimuose...

Bet viskas turi pabaigą. Kitą dieną mes vėl turėjome grįžti namo. Bet nuotaika išliko pakili. Net ir Sebas su Felisite atrodė susitaikę. Pasikalbėjau su Felisite ir šį kartą tikrai nuoširdžiai pasveikinau su vaikučio laukimu. Ji atsiprašinėjo, kad man nepasakė, nes ji laukiasi tik septintą savaitę, tad dar yra labai daug rizikos. Suprantu ją geriau nei ji pati įsivaizduoja...

Taip pat su drauge aptarėme ir naujo verslo galimybę. Susitarėme, kad jau iškart grįžę įregistruosim įmonę ir pradėsim ieškoti jai patalpų. Milanas jai gimtasis miestas, todėl ji apsiėmė tuo pasirūpinti. Man tik reikės pritarti arba ne.

Rikio su Domu paskutinę dieną praktiškai nematydavom, nes jie susipažino su žaviomis vokietėmis. Dvynėmis. Tad jiems laiko leidimas su nuobodžiais vedusiais draugais nebuvo prioritetas...

Lėktuvui nusileidus ant Milano žemės grįžo įtampa. Ne tarp mūsų su Kailu. Tiesiog aš keistai jaučiausi. Nenorėjau grįžti į tą didelį namą. Nesakau, kad man nepatiktų Kailo šeima, bet tiesiog... nežinau, kai mes būname tik dviese, tarp mūsų viskas būna idealu. Mes bendraujame. Tas namas per didelis, kad susitiktume, tad jį matau tik valgant arba visai vakare mūsų miegamajame.

Kailui jau kitą rytą ruošiantis į darbą, primerkus akis stebiu kaip jis rengiasi, renkasi daiktus. Tikrai laukiu kada mes gyvensime atskirai. Todėl dar šiandien imsiuosi Kailo man pavestų darbelių. Na ne visai tai darbas, greičiau projektas. Namo įrengimo. Jis viską perdavė į mano rankas, galbūt norėdamas užimti mane, galbūt todėl, kad pradėjo pasitikėti... Kartais nesuprantu jo motyvų mano atžvilgiu. Jaučiuosi lyg važinėdama amerikietiškais kalneliais. Kylu iki pat dangaus, o po to didžiuliu greičiu krentu žemyn... Kaip užburtas ratas...

Bet pirmiausia, prieš kimbant į namo projektą, nusprendžiu paieškoti savo dingusio telefono. Pirmiausia paieškos vieta- kavinė, kurioje buvau susitikusi su Sandra. Pasiklausinėju padavėjų, bet mano telefonas ne pas juos.

- Kai jūs išėjote, vienas vyras atnešė jūsų telefoną.- mane sustabdo padavėjas, kuris, jeigu neapgauna mano atmintis, mus tą dieną ir aptarnavo.- Bet jūsų neradęs, jis padavė tai merginai, su kuria buvote.

- Merginai? Šviesiaplaukei?- pasitikslinu.

- Lyg ir... bet gerai neatsimenu.

Tai mano telefonas tikriausiai pas Sandrą. Net atsidūstu lengviau. Bet tik trumpam, nes einant turistų pripildyta Milano gatvele, kuri eina palei katedrą, pastebiu savo nuotrauką... Savo ir Kailo... Žurnale...