...aš drąsi...

Vaidinkim, kad nieko nebūtų nutikę

Net nežinau, kaip apibūdinti, kas šiuo metu vyksta mano gyvenime. Tai lyg išlindusi saulė po didžiulės audros. Kaip ir norisi pasidžiaugti išlindusias jos spinduliais, bet vis žvalgaisi į dangų tikėdamasi naujos audros debesų.

O ta audra palengva kyla, o tamsūs audros debesys bando uždengti saulę... Jau kitą dieną, vos tik įžengus, lydimai Fabio į ofisą, mane pasitinka dar viena baltų gėlių puokštė. Du stiebelius vėl puošia gedulingas kaspinas.

- Išnešk.- tariu Zarai virpančiu balsu.- Jeigu dar kada gausi- iškart išmesk.

Zara, lyg rankose laikydama gyvatę, išmeta gėles ir net atšoka tolyn. Pasisukusi pamatau prisimerkusias Fabio akis, kuris atidžiai stebėdamas mane, bando suvokti kas vyksta. Net neabejoju, kad vos man užvėrus kabineto duris, Zara bus iškamantinėta ir bandyta nustatyti mano gėlių siuntėjas. Bandau save įtikinti, kad čia tik kvailas atsitiktinumas, raminti, kad vėl neprasidės košmaras. Toliau nesitęs Kailo ir Emilio nesveikas žaidimas mano likimu. Bet šį kartą viskas kitaip. Žaidžiama ne su mano vienos gyvenimu, bet ir dar su dviejų angelėlių. Todėl aš tikrai pasiruošusi juos ginti iki savo paskutiniosios. Iki kol būsiu gyva. Nes aš taip lengvai nesileisiu skriaudžiama. 

Buvo vienu metu kilusi mintis pasakyti Kailui apie gėles, bet vakarykštis vakaras buvo toks... na, negalėjau net prasižioti šia tema. O ryte nebuvo laiko... Bet... bet kuo ilgiau mąstau, tuo labiau esu įsitikinus, kad nenoriu jo čia kišti. Nes jis, vedimas pykčio, tik pablogins viską. Jis pats provokuoja Emilį, o galiausiai nukenčiu aš. Todėl pati su tuo ir susitvarkysiu.

Na, o Kailas... Kaip apibūdinti, kas vyksta tarp mūsų kitas ateinančias dienas? Kailas mane lepina: nuolat šokinėja aplink mane, nuolat būna šalia. Kiekvieną rytą atveža į darbą, kartais vedasi pietų, visada pasiima vakare. Niekuo negaliu jam prikišti. Kad ir šiandien: mums kalbant pajuokavau, kad už braškes galėčiau net numirti ir jau greičiau nei po pusvalandžio pasiuntinukas man pristatė krepšelį šviežutėliausių braškių. Bet... dažnai atrodo, kad mes tik vaidinam, nes mums abiems taip lengviau. Mes nesikalbame. Na, kalbamės, bet nesikalbame atvirai, o ypač apie tą laiką, kai manęs nebuvo. Arba apie tą vakarą... Tarp mūsų yra vis dar storiausia ledo siena, kurią pastatėme abu. Nors esu įsitikinus, kad jis mane lepina vien dėl to, kad laukiuosi, bet giliai širdyje vis suplazda jo žodžiai, ištarti ligoninėje. Kad jis nori mane susigrąžinti...

Nežinau ar turėčiau padėkoti Fabio, ar akylajai Zarai, bet gėlės sekančias dienas manęs nebepasiekia. Todėl man darosi kiek ramiau, nors... Fabio pastarąsias dienas nesitraukia nuo manęs nė per žingsnio, jeigu leisčiau, lydėtų ir į tualetą. Tai kažkiek ir neramina, nes, kaip visada, nežinau kas vyksta, bet žinau, kad Fabio mane tikrai apgins.

Man grįžus į darbą ir kibus į naujus projektus su dviguba, o gal ir triguba jėga, prikalbėjau Felisitę, kad ji pasiimtų bent kelias dienas laisvas ir pabūtų su vyru. Jaučiuosi skolinga jai, nes apleidau darbus kada manęs reikėjo labiausiai. Draugė galiausiai mane prispaudė į kampą ir privertė viską papasakoti. Pasakojau jai viską- tikrąją mūsų istoriją. Kaip mes susipažinome, viską kas įvyko, apie mūsų netektis, vienybę ir išdavystes. Ji švelniai tariant buvo šokiruota, bet pasitikėjau ja, nes žinojau, kad ji niekam neišpasakos. Ir žinot, pasijutau pagaliau laisva. Lyg nusimetusi visą naštą. Lyg galėdama įkvėpti tyro oro pilnais plaučiais. Pasirodo, kiekviena šeima turi paslapčių. Felisitė atskleidė ir savas paslaptis, nemažesnes nei maniškės, bet negaliu apie jas garsiai kalbėti. Pažadėjau jai ir savo žodžio laikysiuosi. Tai jau jos istorija...

Vakare, įsitaisiusi lovoje ir pasiskolinus Kailo planšetinį kompiuterį, bandžiau nagrinėti naujo užsakovo atsiųstą sutartį. Bet kuo toliau, tuo labiau nesupratau. Mūsų teisininkė parašė kelis komentarus, bet ir jų nesupratau. Niekada man tokie dalykai nesisekdavo. Man labiau patinka dalyvauti kūryboje, o ne knaisiotis su sutartinis, investicijomis ir buhalterija.