...aš drąsi...

Dvi plakančios širdys

Kailas išvažiavo nepaisydamas mano prašymo. Mano maldavimų. 

Jam užvėrus mūsų svajonių namo duris, apsipyliau ašaromis. Susmukau ant kelių ir raudojau kaip mažas vaikas. Bloga nuojauta, nerimas širdyje nedavė man ramybės, spaudė krūtinę ir atėmė kvapą. Lučia pribėgusi prie manęs suklupo ant kietų parketo grindų stipriai mane apkabindama. Bet tas negelbėjo, neapmalšino skausmo krūtinėje. Bijojau, labai bijojau. Visada bijodavau Kailo, kai jis būdavo piktas. Tada jis neprognozuojamas, padaro baisiausius dalykus. Kai pyktis būna jį apakinęs- negalvoja blaiviai. Dar labiau bijau, kad jis pats nesisaugo ir aklai lekia į jam paruoštus spąstus...

Likusią dienos dalį praleidžiu jo laukdama. Bet jis nesirodo... Skambinau jam, bet jis nekėlė. Nekėlė telefono ir vakare. Sutemos vis labiau gaubė Milaną, dar labiau pasėdamos nerimą mano širdyje, bet mano pražuvėlis vyras nesirodė... 

Taip ir užmigau jo nesulaukusi.  Susisukau viena didelėje lovoje su telefonu rankoje ir naiviai tikėjausi, kad jis pasirodys, kad būsiu apkabinta, kad jis saugos mano ramų miegą. Bet...

***

Vėl atsidūriau aukštoje žolėje. Mačiau tą patį aukštą belapį medį išsikerojusiomis šakomis. Tą patį medį, po kuriuo esu mačiusi jo šešėlį, jo tamsios sielos atspindį. Tada tai man buvo perspėjimas, likimo man duotas ženklas sapno pavidalu. Kad pasirodęs tamsusis žmogus pakeis mano gyvenimą. Bet po tuo medžiu dabar ten nieko nemačiau. Buvau viena beribėje pievoje... Kaip ir tas vienišas medis. Palikta...

***

Prabudau naktį. Nuo maudimo. Pilve. Pradžioje nesupratau kas vyksta, bandžiau išsklaidyti paskutinius sapno likučius. Rodos, viskas pilve susitraukė, o pats buvo kietas kaip akmuo. Toks jausmas, lyg būtų prasidėjusios mėnesinės, kuriomis aš neturėčiau sirgti. Virpančiais pirštais susiradau naktinės lemputės jungtuką ir įsijungiau blausią šviesą. Palengva atsistojau ir, kiek įmanoma suspausdama kojas, nuėjau į vonią ir pamačiau tai, ko ir tikėjausi. Ko ir tikėjausi baisiausiame savo košmare. Kraują...

Ne... Ne. Ne. Ne!!! Tik šį vieną žodelį kartojau savo mintyse bandydama palengva grįžti į kambarį. Stengdamasi nepadaryti daugiau žalos. Negaliu jų prarasti... Tik ne dabar... Aš neišgyvensiu... Mirsiu, jeigu mano mažiesiems angelėliams kas nutiks... 

- Lučia!- šuktelėjau, bet pati vos girdėjau savo balsą.- Lučia... 

Bet niekas man neatėjo į pagalbą. Kuo toliau, tuo labiau maudė. Visas mano kūnas tai atsipalaiduodavo, tai vėl susitraukdavo. Kuo toliau, tuo labiau pradėjau panikuoti.  Atsiguliau vėl į lovą ir virpančiais pirštais pasigriebiau telefoną. Pro ašaras nieko nemačiau. Tik iš kelinto karto pavyko atrakinti telefoną ir surasti Kailo vardą. Pridėjau telefoną prie ausies ir užsimerkusi klausiausi kviečiančių signalų. Meldžiau Dievo, kad tik jis pakeltų, kad jis perimtų viską į savo rankas, nes Kailas visada geriau žino ką daryti. Bet girdėdavosi vis tie patys monotoniški signalai... Rauda visai užgniaužė kvapą. Skambinau ir skambinau jam, vis kartodavau šį veiksmą, bet jis nekėlė. Skambindavau tol, kol mane atjungdavo. Jis man buvo pažadėjęs, kad manęs nepaliks, kad rūpinsis mano nėštumu. O dabar aš viena...

- Lučia...- bandžiau sušukti, bet niekas į mano pagalbos prašymą neatsiliepė.

Nežinojau ko griebtis. Pasimečiau... Atsidariau naktinio staliuko stalčių ir suradusi stalčiaus dugne pavojaus pultelį, kurį man buvo davęs Lukas, pradėjau jį paniškai spaudinėti, tikėdamasi, kad į mano pagalbos prašymą bus atsakyta.

Aš neištversiu jeigu reikės išgyventi dar vieną netektį. Jeigu kas mano vaikams atsitiks, tik Kailas bus kaltas. Jis paliko mus, paliko mane. Nors ir matė, kad man blogai. Todėl ir negaliu juo pasitikėti. Jis nuolat laužo pažadus. Dar kai buvome Paryžiuje, jis nuolat kartodavo, kad pastojus aš nebūsiu viena. Bet pažiūrėkit kur aš atsidūriau...