...aš drąsi...

Naktinis sargas

Laimei man grįžus namo, Kailo nėra namuose. Net lengviau atsikvepiu, bet jam grįžus viskas pasikeičia. Visa namuose tvyrojusi atmosfera. Nežinau kas būtent pasikeitė. Lučiai duodu laisvą vakarą ir išsiunčiu ją pas dukterį. Noriu pabūti viena, man reikia pagalvoti. Kailo netikėtas pasirodymas visą nusistovėjusią atmosferą apvertė aukštyn kojomis. Atrodo, kad visą tą laiką būčiau miegojusi, o jis vėl mane pažadino. Vėl pradėjau jausti: skausmą, išdavystę, ilgesį... Kad ir nenoriu pripažinti, bet tarp mūsų atsiradusi trauka niekur nesitraukia. Per tą išsiskyrimo laiką tik dar išaugo. Pirmadienį reikės paspartinti skyrybų procesą, nes pradeda abejoti savo jėgomis. Bijau, kad galiu pritrūkti drąsos jį palikti. Kiekvieną akimirką jo nežmoniškai ilgiuosi... Meilė niekur nepraeina, net ir išduota...

Prabundu naktį eilinį kartą nuo norėjimo į tualetą. Vaikai matyt sumaišę dieną su naktini, nes naktį taip pradeda duotis, kad vos spėju į tualetą. Pradedu suprasti Felisite, kuri negali nutolti nuo tualetų daugiau nei dešimt žingsnių. Pamažu aiškėja ir mano toks likimas.

Vėl atsigulusi į lovą nebegaliu užmigti. Prasivarčiusi pusvalandį ir supratusi, kad greitai užmigti neišeis, atsikeliu ir nusileidžiu laiptais į virtuvę. Šviesos nedegu, nes jau spėjau ištyrinėti kiekvieną šio tobulo namo centimetrą. 

Man įėjus į virtuvę, išgirstu nežymų bruzdesį. Iškart sukyla adrenalinas. Aš namuose juk turiu būti viena, juk Lučios nėra šįvakar, o apsauga niekada neina į vidų be išankstinio perspėjimo. Vadinasi... Užsidengiu ranka burną, kad nepradėčiau klykti. Tos nuotraukos man davė suprasti, kad esu stebima. O jeigu Emilis įsibrovė į namą? 

Suklustu, bandydama ką nors išgirsti. Tyla. Esu tikra, kad man nepasivaideno. Pavojaus mygtukas likęs viršuje rankinėje, tad turiu kažkaip pasiekti miegamąjį... Lėtai atitraukiu viršutinį stalčių ir užčiuopiu peilį. Be garso ištraukiu jį ir suspaudžiu rankose. Kyla mintis pradėti triukšmauti ir taip išgąsdinti įsibrovėlį, bet jeigu panikos paimtas jis mane puls? Geriau man pačiai jį pulti ar bent jau pasiekti mygtuką ir iškviesti apsaugą.

Prisispaudus prie sienos pradedu sėlinti link svetainės. Aplink tamsu, nors į akį durk. Pasiekiu laiptus. Sėlindama be garso pakylu per kelias pakopas.

- Mesk peilį.- prie pat ausies išgirstu balsą ir supanikuoju. 

Staigiai pasisuku su peiliu rankoje, bet man jį greitai išmuša iš rankų, užlauždamas ranką ir į galvą įremdamas šaltą ginklo vamzdį. Užsimerkiu ir sulaikau kvėpavimą. Nejau būsiu nušauta savo pačios namuose? Staiga blyksteli šviesos, kurios apakina mane.

- Ką čia po velnių darai?- išgirstu Kailo balsą ir lengviau atsikvepiu. 

Mane laikantis gniaužtai atsileidžia. Galiausiai pradeda dirbti protas ir aš atsisuku. Jis ir buvo mano užpuolikas! Tai jis įsibrovė į namus...

- Kodėl vaikštai tamsoje?- toliau burnoja Kailas.

Pažvelgiu į jį: veidas papilkėjęs, paakiai pajuodę, o išplėstos akys žvelgia į mane. Pamatau jo rankose pistoletą. Nuo kada jis vaikšto po namus su ginklu? Juk pats sakė, kad jų labai nemėgsta... Jis paseka mano žvilgsnį ir uždėjęs saugiklį, paslepia ginklą man nuo akių. Vis negaliu atitokti nuo išgąsčio. Jaučiu, kad galiu bet kada nualpti, tad stipriau suspaudžiu laiptų turėklą. Man stovint ant laiptų pakopos, mūsų akys atsiduria viename aukštyje. Žvelgiu į jį ir man pradeda lietis vaizdas nuo besikaupiančių ašarų. Jis apkabina mane, o aš rankomis apsiveju jo kaklą. Pasijutusi saugi jo glėbyje, pradedu drebėti. Ašaros nestabdomai teka skruostais, permerkdamos jo marškinėlius. Jis raminamai glosto mano plaukus, kol pradedu rimti.

- Maniau, kad nužudysi mane.- pagaliau prisiverčiu ištarti nuo ašarų prikimusiu balsu. Atstumiu jį ir pažvelgiu reikalaudama atsakymų.

- Nenorėjau tavęs išgąsdinti.- jis pasijaučia kaltas.- Pamačiau, kad po namus kažkas vaikšto, o dar tas peilis...