...aš drąsi...

Liūtis

Pasiekiame ledainę, kurioje lankėmės prieš važiuojant į Paryžių. Mums tik prisėdus, į ledainę įeina ir Domas su dukra. Laimei, Melanės nėra su jais.

Aš su Ele užsisakom po didelę porciją ledų su saldainiukais. Vyrai nusprendžia saldumynų atsisakyti, todėl turiu nuolat Kailui trankyti per nagus, kai jis vis bando pavogti iš manęs ledų kąsnelius. Galiausiai susitaikau, kad gausiu mažiau nei tikėjausi ir kartas nuo karto pasiūlau ir jam. O jis mielai ragauja, leidžiasi maitinamas, kartu žavingai šypsodamasis man pro ilgas blakstienas.

Labiausiai stebina, kaip Kailas bendrauja su Ele. Jis jai toks kantrus ir dėmesingas, kad net pradedu tai mergaitei pavydėti jo dėmesio. Stebint juos, pasidaro kažkaip liūdna... Jis kada nors bus nuostabus tėvas, matau, kaip jis dievina vaikus. Tik ar aš galėsiu kada jam šią laimę duoti? Ar jis, nusivylęs, kad negalėsiu jam suteikti jo taip norimos pilnavertės šeimos, manęs nepaliks?

- Gerai jautiesi?- tyliai paklausia jis susirūpinęs žvelgdamas į mane.

- Taip.- bandau šyptelėti jam. Bet kaip jis ir kartoja nuolat, aš labai prasta melagė.

Pastarosiomis dienomis labai prastai miegu, o šiandien irgi buvo ilga diena, tad jaučiu, kaip pradeda mausti pilvo šoną. Laimei maudimas tuo ir baigiasi...

Elei nubėgus dar užsisakyti ledų, pažvelgiu į Domą. Jis irgi pakelia akis į mane.
- Elė šauni mergaitė.- tariu.- Tik jai nepatinka tavoji Melanė. Ji labai negražiai elgiasi su tavo dukra.
- Kaip tai negražiai elgiasi?- susidomi, greičiau supyksta jis.
- Ji ją gąsdina tavimi. Pati girdėjau, kad grasino, kad tu jai duosi į kailį. Nors tai ir ne mano reikalas, bet negaliu žiūrėti, kaip mergaitė tavęs mirtinai bijo.
Matau, kaip Domas akyse pajuosta iš pykčio. Jeigu ir kažkiek buvau abejojusi, bet dabar aišku, kad jis rinksis dukrą, o ne meilužę.
Kailas mane apkabina ir priglaudžia arčiau savęs.
- Ačiū, kad pasakei.- dar spėja ištarti Kailo draugas prieš grįžtant dukrai.
Iš jo veido galiu spręsti, kad Melanę mačiau šiandien paskutinį kartą.

Pabuvę dar kurį laiką, atsisveikinam. Tik išėjus į lauką, matau, kaip, mums būnant ledainėje, susikaupė sunkūs debesys. Kailas vėl paima mane už rankos ir priversdama jį stoviniuoti prie įvairių niekučių prekystalių, lėtai bandome eiti link automobilio

Ir staiga pasipila liūtis... Ji tokia staigi, kad sunkiems lietaus lašams pradėjus kristi ant mūsų, atima kvapą. Kailas, būdamas aukštesnis už mane, paslepia mane po savo švarko skvernu, suformuodamas man stogą. Juokiuosi mums bėgant link netoliese pastatyto automobilio. Kailui, atrakinus jį, pradedu kvatoti balsu. Matau koks jis permirkęs, kaip jo marškinėliai prilipę prie kūno. Kaip lietaus lašai susikaupę laša nuo viršuje ilgesnių jo plaukų. Jis irgi nusišypso. Stovime prie atidarytų automobilio durelių, merkiami liūties, kvailai vienas kitams išsišiepę. Jis palinksta prie manęs ir savo dar saldžiomis nuo ledų lūpomis, priglunda prie manųjų. Pasistiebiu ir apkabinu jo kaklą. Jis pagilina pabučinį, priversdamas mane sušilti iš vidaus. Priversdamas jį pamilti dar labiau...

Vėl grįštame į butą centre. Permirkę, prie kūnų limpančiais rūbais ir kikendami.

- Ar nori, kai nustos lyti, važiuoti kur pavalgyti?- paklausia Kailas nusirengdamas marškinėlius.

Stebiu jo gražų kūną akimirkai pamiršus, kad jis manęs ko klausia.

- Galėtume pavalgyti ir čia. Galiu ką nors pagaminti.

- Nors ir vertinu tavo kulinarinius sugebėjimus, bet nieko neturim valgomo. Retai čia būnu. - jis šypteli pastebėjęs, kaip stebiu jo kūną. Ir tuo akivaizdžiai mėgaujasi.

- Galim nueiti į parduotuvę.- tariu ir nubėgu į miegamąjį. Laimei, vis dar turiu čia savo lagaminą, tad turiu ir sausų rūbų.

- Tuomet puiku.- taria Kailas, įeidamas į kambarį paskui mane.

- Aš greitai susiruošiu ir galėsim eiti.
- Tik ilgai neužtruk, moterie.- šukteli jis man dar.- nes kitaip rasi mane čia mirusį iš bado...

Praeidama žnybteliu jam į pilvą ir pasiėmusi rūbus,nuskubu persirengti į vonią. Kažkaip, po tiek tarp mūsų įvykusių barnių, nedrįstu rengtis prie jo. Greitai nusirengiu šlapius rūbus ir juos padžiaunu ant rankšluosčių džiovintuvo. Man rengiantis, judu greitai. Per greitai... Per greiti mano judesiai iššaukia man vėl tą nepakeliamą skausmą. Ne... Tik ne dabar... Susiriečiu ir rankomis užsispaudžiu ranka pilvą. Skausmas taip greitai nesitraukia kaip seniau. Šį kartą jis žymiai stipresnis. Man susvaigsta galva. Bandau viena ranka sugriebti spintelės kraštą, bet kažką nuverčiu. Kritęs daiktas dūžta į vonios plyteles.

- Melita, ar viskas gerai?- išgirstu iš kažkur atskriejantį jo balsą.- Mažute...

Kailas sugriebia mane ir pakėlęs ant rankų, nuneša į miegamąjį. Švelniai paguldęs ant lovos jis baimės pilnomis akimis žvelgia į mane.

- Vežu tave į ligoninę.- virpančiu balsu taria jis.

Bet skausmas jau pradeda trauktis, todėl sugriebiu jam už rankos.

- Nereikia...- sušnabždu.- man jau geriau... Tik...pagulėsiu truputi...

Užsimerkiu. Jaučiu kaip jis prisėda ant lovos krašto. Net ir nematydama jo jaučiu jo žvilgsnį.

- Esi tuo tikra?- paklausia jis.

- Taip. Man viskas gerai.

Atsimerkiu ir matau, kaip jis žvelgia į mane. Su baime, su... nežinau... užslėptu švelnumu? Jis ištiesia ranką ir paglosto man plaukus. Užsimerkiu, nes man sunku jį tokį matyti. Sunku matyti, kaip jis kenčia kartu su manimi...

Tikriausiai būsiu trumpam užsnūdusi, nes kai atsimerkiau, jo neberadau šalia. Atsikeliu ir baigusi rengtis, einu jo ieškoti. Randu jį svetainėje. Jis sėdėjo vienišas ant sofos, rankomis užsiėmęs už galvos. Man priėjus prie jo, jis pakėlė galvą ir ištiesė link manęs rankas. Žengiau jam į glėbį. Kailas rankomis atsivijo mano liemenį ir priglaudė savo juodaplaukę galvą man prie pilvo. Ranka perbraukiau jo plaukus, kurie jau buvo išdžiūvę nuo lietaus.

- Nenoriu, kad kas tau atsitiktų.- tyliai sušnibždėjo jis pakeldamas į mane savo tobulai gražų veidą.

- Man viskas bus gerai.- tariau priglausdama savo delną jam prie dygaus skruosto.

- Prisiekiu, padarysiu viską, kad būtum sveika, kad nereikėtų kęsti daugiau tau skausmo...

Jis pasakė tai tokia intonacija, kad suabejojau, ar jis kalbėjo vien tik apie mano fizinį skausmą. Nenorėjau jo klausti, o jis daugiau nieko ir nepasakė. Tiesiog pasimėgavau man duotais dar keliais jo švelnumo trupiniais.