...aš drąsi...

Pasislėpti nuo pasaulio

Tik Izabelės įkalbėta prisiverčiau ryte atsikelti iš lovos, nusileisti į apačią ir vėl stoti prieš jį. Vakar, jam mane palikus, mane ji rado ir nusivedė į savo kambarį. Ji ištikimai saugojo mano ramybę visą naktį. Ji neklausinėjo, nekalbino manęs, tik laikė apkabinus kol užmigau. Buvo šalia, nebyliai išreikšdama savo palaikymą. Ryte atnešė man švarių drabužių ir globojo mane visą laiką pusryčiaujant. Ji buvo mano angelas sargas. Niekada nemaniau, kad būtent Izabelė bus mano užtarėja ir globėja kovoje prieš jį.

Prie stalo vyravo slogi nuotaika. Beveik niekas nekalbėjo. Kailą, matėsi iš jo papilkėjusio veido, kamavo siaubingos pagirios, tad jis buvo itin blogos nuotaikos. O niekas ir nesiruošė jo kalbinti. Net vengė į jį žiūrėti. Tiek į jį, tiek ir į mane. 

Negalėjau praryti nė kąsnio, nes jaučiau visą laiką į save nukreiptą jo neapykantos pilną žvilgsnį. Jis lyg vanagas stebėjo mane lyg auką. Bet aš susiėmiau. Neparodžiau kaip man skaudu. Neverkiau dėl jo. Eilinį kartą pasižadėjau daugiau dėl jo neverkti... Vis to nevertas...

Vos tik pasitaikė proga, pasišalinau. Nenorėjau grįžti į savo kambarį po vakarykščio, todėl pasislėpiau bibliotekoje. Tiesiog nesugalvojau kur dar galiu pasislėpti. Norėjau atsiriboti nuo visų, net ir nuo man palankiai nusiteikusių. Galbūt labai bijojau, kad pradės klausinėti. Galbūt bijojau jų akyse išvysti gailestį arba dar blogiau- smerkimą. 

Bet ir čia neradau taip trokštamos ramybės. Ramybė buvo sudrumsta suskambus mano mobiliajam.  Išsitraukusi iš kišenės pamačiau mamos numerį. Nudžiugau, nes norėjosi pasikalbėti su kuo nors ne iš šių namų aplinkos. Su kuo nors, kas nežino visų mano santuokinio gyvenimo smulkmenų. 

Bet man net nespėjus atsiliepti, telefonas buvo ištrauktas man iš nagų...

- Ką darai?- piktai atsisukus užrikau ant Kailo.

- Tavo draugužis tau nepadės.- tarė Kailas iškeldamas telefoną aukštai, kad negalėčiau jo pasiekti.

- Skambina mama!- puoliau jį bandydama atimti telefoną, bet jis buvo per aukštas.

- Kam? Kad galėtum pasiskųsti? Ar kad tavo tariama motinėlė parūpintų tau daugiau tablečių?

Supykau taip ant jo, kad suurzgiau ir puoliau jį.  Nagais. Bandžiau vėl atimti telefoną, bet jis vis kilstelėdavo jį aukščiau, kad nepasiekčiau. Skambučiui nutilus, jis, paėjęs į šoną, peržvelgė mano telefono turinį tikėdamas ką nors surasti. Tikriausiai jis nusivylė neradęs nieko prieš mane. Nieko, dėl ko galėtų nekęsti manęs dar labiau. 

- Kaip susisieki su juo?- paklausė jis manęs. Bet atsakiau jam pyla ir pikdžiugišku žvilgsniu žvelgdama į jį.- Atsakyk man!

Man vis dar nieko neatsakius, Kailas visas net pajuodo iš pykčio. Tegul pasikankina ir supranta, kaip turiu jaustis nuolat aš. Man ir vėl pabandant jį pulti, Kailas nesusitvardo sviedžia mano telefoną į sieną. Atsitrenkęs į ją, telefonas suskilo į dalis, kurios pažiro ant žemės.

- Tu tikrai nesveikas! Tau paranoja!- puoliau prie telefono ir bandžiau sudėti jo dalis. Bet jis buvo visiškai sudaužytas. Net suklykiau iš pykčio.

Jo pavydas, manęs kontroliavimas neturi ribų. Jis tikrai turi psichologinių bėdų ir aš daugiau nesiruošiu būti toliau jo teroro auka.

Kailas nervingai prasuko porą ratų, kol galiausiai  sustojo prie manęs.

- Mes išvažiuojam.- tarė jis atplėšdamas mane nuo žemės ir pastatydamas ant kojų.

- Niekur su tavim nevažiuosiu!

- Kodėl mane provokuoji? – pro sukastus dantis iškošė jis, bandydamas išlaikyti mane ir kartu apsisaugoti pats nuo mano pakartotinio puolimo nagais.