...aš drąsi...

Jaustis drąsiai

Prabundu vos tik išaušus. Dar net nespėjus nuskambėti žadintuvui. Ir viena... Nors jo ir nėra šalia manęs, bet bute vis dar tvyro jo aura.
Vos tik atmerkiu akis, iškart susivokiu kokia šiandien svarbi diena. Todėl nė akimirkai nenoriu būti viena. Prisiverčiu atsikelti, nors sustingę raumenys sunkiai pasiduoda.  Užsimetu chalatą ir nueinu ieškoti savo pražuvėlio vyro.

Tik įėjus į svetainę pamatau kaip jis grįžta iš balkono. Jis vis dar vilki vakarykščius drabužius, o iš jo pavargusio veido sprendžiu, kad nemiegojo visą naktį.

- Kodėl atsikėlei?- paklausia jis švelniai. Per daug švelniai.- Dar galėjai pamiegoti porą valandų.

- O tu ar miegojai?- paklausiu jo.

- Negalėjau užmigti...

- Kailai...- tariu ir apsiveju jo liemenį rankomis.

Negaliu į jį tokį žiūrėti. Matau kaip jis nerimauja dėl mano operacijos, nors ir kaip tai slėptų nuo manęs. Kailas irgi mane apkabina, paslėpdamas savo veidą mano plaukuose.

- Viskas bus gerai... Pamatysi...- taria jis ne tiek man, kiek sau pačiam...

Džiaugiuosi, kad jis su manimi, kad nesu viena, nes jaudinuosi tikrai labai. Bijau, labai bijau operuotis. Dar labiau bijau, kad liks pasekmių ir jam negalėsiu suteikti to, ko jis vertas. Nenoriu jo nuvilti. Nenoriu, kad jis manimi nusiviltų. Nenoriu, kad jis būtų su manim iš pareigos.

Kailui nuėjus į dušą, susiruošiu į ligoninę. Darau tai lėtai, lyg bandydama kuo labiau tai atitolinti. Mintys padrikai šokčioja nuo vienos minties prie kitos... Man per daug sunku susikaupti net ir paprasčiausiui veiksmui... Mano telefonas nuolat pyksi, priimdamas drąsinančias žinutes iš Esmės ir Korbio. Bet tai mažai mane guodžia...

Kailui atvežus mane į ligoninę, pradedu panikuoti. Jis nuolat laiko mano ranką, nors ir pačio virpa pirštai. Bet jis laikosi didvyriškai, neparodo, kad ir jis jaudinasi. Persirengus ligoninės rūbais ir sesutėms pradėjus mane ruošti operacijai, pravirkstu. Mano kūną virpina nervinis drebulys. Kailas išlieka su manimi iki pat paskutinės akimirkos.

- Mažute... neverk...- jis šluosto man ašaras, bet jos nesustoja tekėti.- viskas bus gerai.

- Man baisu...- sukukčioju žvelgdama į baltas ligoninės lubas.

- Mažute...- jis palinksta prie manęs ir savo švelniais delnais suima mano skruostus, priversdamas žvelgti į jo juodas akis. – Tau nebaisu...

- Bet man baisu...

- Ne, tau nebaisu.- jis įtikinėja mane.- pakartok.

- Man nebaisu...- atkartoju virpančiu balsu.

- Tau nebaisu.

- Man nebaisu...

- Tu drąsi.

- Aš drąsi...- tariu.

- Mano šaunuolė...- jis pasilenkia ir pabučiuoja man į kaktą.

Jo palaikymas, atsidavimas man šią akimirką, priverčia mane tokia ir pasijusti. Jis priverčia mane patikėti, kad galiu būti drąsi... Kartoju jo žodžius mintyse kol esu vežama į operacinę. Kartoju jo žodžius, kol narkozės lašeliai užmerkia man akis. Tik jo dėka galiu tokia jaustis. Tik jo dėka galiu tokia būti...

Man vėl atmerkus akis, susivokiu, kad aš jau palatoje. Pamirksiu bandydama išsklaidyti mane vis dar gaubiantį snaudulį. Pasuku galvą ir pamatau jį šalia. Jis laikėsi savo žodžio ir nepaliko manęs vienos.

Kailas laiko mano delną savojoje, o savo juodaplaukę galvą padėjęs ant lovos krašto. Jis snaudžia. Nežadinu jo, nes jam reikia labiau poilsio nei man pačiai. Stebiu jį ir susimąstau. Niekada negalvojau, kad galima taip stipriai mylėti kitą žmogų, taip būti prie jo prisirišus. Rodos, stipriau mylėti neįmanoma, bet kiekvieną dieną jį pamilstu dar labiau.

Mes nuėjome tokį ilgą kelią, nors žinau, kad laukia dar ilgesnis. Patyrėme tiek daug, bet vistiek mano jausmai jam nesikeičia. Jį tiesiog per lengva pamilti, bet labai sunku mylėti. Žinau, esu įsitikinus, kad ir jis jaučia man kažką, bet tik dar pats to nesupranta. Bet man užtenka kol kas to ką turiu. Kad jį turiu šalia.

Jis pasimuisto ir pramerkia savo migdolines tamsias akis. Pamatęs, kad yra stebimas, jis pakelia galvą ir man nusišypso.

- Labas.- taria Kailas nuo miego prikimusiu balsu ir delnu pasitrina sau veidą.

- Labas.- atsakau.

- Kaip jautiesi?

- Mieguista.- atsidūstu.

Jis paima mano ranką ir ją pabučiuoja. Po mažą bučinuką į kiekvieną pirštuką. Droviai nusišypsau, o jis atsako tuo pačiu. Jis užmerkia savo juodas akis ir pasitrina dygliuotu skruostu man į delną. Šiuo metu jis primena man didelį švelnų katiną...

- Gydytojas sakė, kad viskas praėjo geriau nei tikėtasi ir rytoj galėsiu tave parsivežti namo.

Šypteliu, nors nedrįstu paklausti ar gydytojas ką nors sakė apie mano galimybes vėliau pastoti. Tiesiog neišdrįstu, nes bijau sužinoti atsakymą. Nenoriu gadinti šios trapios akimirkos miglota ateitimi. 

Visą romantiką išsklaido į palatą įėjęs gydytojas. Iš jo linksmo veido ir plačios šypsenos sprendžiu, kad Kailas man sakė tiesą. Operacija praėjo sėkmingai. Viliuosi ir nepalikdama jokių padarinių.

Gydytojas paklausinėja apie mano sveikatą ir imasi mane apžiūrinėti. Labai nustebau, kai pamatau, kad man padarytos pilve tik mažytės skylutės. Kažkaip tikėjausi išvysti perpjautą odą, kažką panašaus kaip po apendicito ar cezario operacijos. Tikriausiai net neliks rando, kokį nešiojuosi ant riešo...

Visa diena skendėja migloje. Nuo narkozės vis dar jaučiuosi apsnūdusi, tad kartas nuo karto vis užsnūstu. Kailas išbūna visą laiką prie manęs. Nepalikdamas manęs ir tvirtai laikydamas ranką. Kai nemiegu, jis stengiasi mane prajuokinti, nors juokiantis ir truputi skauda... Bet to jam nesakau, nes ir man gera matyti jį besišypsantį. Tik apie vidurnaktį įtikinu jį važiuoti pailsėti. Matau koks jis pervargęs, kaip stengiasi užgniaužti žiovulį. Bet jis taip lengvai nepasiduoda mano įkalbinėjimams. Palieka mane tik tada, kad mane užmigdo. Kai pati pasineriu į sapnus. Iki tol jis sergsti mane lyg angelas. Juodasis angelas. Mano...

Prabudus manęs laukia begalės tyrimų, bet gydytojas patenkintas mano būkle. Todėl, vos tik Kailui atvažiavus, gydytojas išberia krūvas nurodymų ir jau vakare paleidžia mane namo.

Bet namie- savi niuansai. Kailas sergsti ir toliau mane kaip koks vanagas. Pirmą dieną jis neleidžia man net atsikelti. Nors vakare su Daniele jį paperkam ir įtikinam pažiūrėti su mumis filmą.
- "Gražuolė ir pabaisa"?- pasibaisėja jis. - Na jau ne. Kodėl netinka "Greiti ir įsiutę"?
- Aš kiekvieną dieną jaučiuosi lyg šiam filme, tad- ne.- nenusileidžiu.
- Kaip suprasti? - pykteli jis ir atima iš Danielės spragėsius.
- Kiekvieną dieną lakstai su savo automobiliu.- paaiškina Danielė.
- Ir dažniausiai įsiutęs...- sukikenu ir jis paleidžia saują spragėsių į mane.
Kvatoju dar labiau, kai jam tenka juos paskui rankioti man iš plaukų... 
Visą filmą žiūrime su Daniele labai susikaupusios, o jis nuolat man trukdo, nes liečia mane, mano plaukus ir šiaip... laikosi per arti. Bet negaliu ant jo rimtai pykti. Jis per daug mielas...

- Niekaip negaliu suprasti, kodėl tu per visus filmus verki...- taria jis išsitiesdamas šalia manęs ant lovos miegamajame.
- Baik šaipytis.- niukteliu jam.
- Nesišaipau. Tik negaliu suprasti kodėl tu nuolat verki.
- Aš neverkiu nuolat.
- Nenoriu, kad tu verktum. Net ir dėl filmų.
Prisiglaudžiu jam prie krūtinės padėdama ant jos galvą.
- Aš irgi nenoriu nuolat verkti.
- Pasistengsiu, kad bent neverktum dėl manęs, gerai?
- O aš pažadėsiu, tau nesuteikti progos ant manęs pykti.
- Susitarėm.- jis ištiesia man ranką.
- Susitarėm.- aš ją spusteliu patvirtindama mūsų susitarimą.
- Bet juk tu supranti, kad ilgiausiai ištversim tik kokią dieną?
- Žinau. - kilsteliu galvą ir pažvelgiu į jį. - Mes tiesiog kitaip ir nemokam.
- O tas irgi savitai žavi... - jis kilstelėjo galvą ir pabučiuoja mane.- Pradžioj galim pabandyti nesusipykti ir nepriversti tavęs verkti bent jau iki kelionės. Beje, tikrai manai esanti tokia sveika, kad važiuotum slidinėti? Galim likti ir namie.
- Bet gydytojas leido, tad namie galime ir nelikti.
- Bet jeigu pasijusi blogai...
- O jeigu jausiuosi gerai,- nutraukiu jį.- mes labai smagiai praleisim laiką.
- Ir nesipyksim?
- Nesipyksim.
- Ir tu neverksi?- pasitikslina jis.
- Nebent ketini verkti ir tu...- paerzinu jį.
- Kadangi aš niekada neverkiu, tad turėsi neverkti ir tu. Gerai?
Bet atsakymą savo perteikiu bučiniu. Nors ir žinau, kad savo pažadą neverkti labai greitai sulaužysiu...