...aš drąsi...

Gabalėlis dangaus

Ryte būnu pažadinta anksti, nors miegojome tik kelias valandas. Tas kelias valandas praleidome apsikabinę, padėjusi galvą jam ant šiltos krūtinės. Girdėdama jo ritmingą širdies plakimą. Kaip seniau...

Nieko dorai nepaaiškinęs Kailas mane išsiveža iš Milano. Jis toks paskendęs savo mintyse, kad per visą kelionę, truputį daugiau nei valandą, tepratarėme vienas kitam tik kelis žodžius. Norėjau paklausti, kur jis mane vežasi, bet tiesiog tas nebuvo svarbu. Svarbiausia, kad aš ne viena.

Labai nustembu, kai jis mane atsiveža prie Komo ežero- mažyčio rojaus gabalėlio žemėje. Gabalėlio dangaus. Ežeras ir jį gaubiantys kalnai man užgniaužia kvapą. Nors ir nesu aplankiusi daug vietų, bet neabejoju, kad čia viena gražiausių vietų žemėje, ypač ankstyvą pavasarį, kada kalnų viršūnės dar pasidengusios sniegu, o apačioje, aplink ežerą jau žydi medžiai. Viskas taip magiška, kad aš, kaip mažas vaikas, prisiplojusi prie automobilio stiklo, bandau įsigerti į save kiekvieną šio nuostabaus vaizdo jausmą. Kailas žvilgteli į mane ir šypteli.

- Tavo džiaugsmas kaip vaiko.- paerzina mane jis.

- Tikrai? Tai gal man spygauti ir ploti katučių?

- Nereikia...- jis papurto galvą, vėl žvelgdamas į kelią.- Bent jau dėl spygavimo. Aš tam per senas.

- Ne toks tu jau ir senas.- pasisuku į jį.

- Kai būsi mano amžiaus, sakysi kitaip.- jis liūdnai šypteli. Lyg pats suabejojęs ar aš tokių metų sulauksiu.

Bet kai įvažiuojame į Komo miestelio provinciją, vos tik kertame riboženklį, Kailas nusišypso. Nusišypsau ir aš, nes atvažiavus į šį rojaus kampelį po truputi pradėjom atsipalaiduoti. Lyg už šio miestelio ribos būtume palikę visas nelaimes. Lyg vėl būtume užsidarę į dar vieną burbulą.

Pravažiavę siauromis gatvelėmis, įsukame į nedidelės, bet aristokratiškos vilos įvažiavimą. Šalia vartų puikuojasi užrašas „Villa Sardini".

Kailas atrakina vilos duris ir įneša į vidų lagaminus. Viduje dar nuostabiau. Nors toks namo įrengimo stilius ne mano skoniui, bet šiai vietai labai tiko. Aš buvau tokia susižavėjusi namu, kad tikrai kaip vaikas džiugesio pilnomis akimis dairiausi po svetainę.

- Tikiuosi Sardinis neprieštaraus, kad užimsim šeimininkų kambarį.- Kailas vos šypteli.

- Sardinis?- nustembu, nes ši pavardė man nieko nereiškia.

- Dominikas. Šis namas Domo.- paaiškina man Kailas atverdamas duris į didelį balkoną ir įleisdamas į namą šviežio oro.

- Ar jis žino?- paklausiu apie ligą.

- Jis ne toks, kuris klausinėtų. Tai vienintelis jo privalumas.

- Ar dar kas nors žino?

- Ne man pasakoti. Jeigu norėsi, pati pasakysi. Norėjai užsimiršti, todėl kol nežinom rezultatų, tą ir pabandom padaryti, gerai? Savęs gailėtis dar suspėsi.

Jis prieina prie manęs iš žvelgdamas savo juodomis akimis priverčia mane su tuo sutikti. Jis, patenkintas mano reakcija, švelniai pabučiuoja į smilkinį. Noriu ko kito, bet pradžioj užteks ir tiek.

Daugiau per likusias dienas nebekalbame apie mano ligą, daugiau apie ją neužsimename, bet ji, kaip Damoklio kardas, pakibusi virš mūsų.

Kailas paima mane už rankos ir paslaptingai šypsodamasis išsiveda į balkoną. Aikteliu iš nuostabos priversdama jį sukikenti. Čia neapsakomai gražu. Jaučiuosi lyg patekusi į atviruką! Prieš nosį stūksojo Alpių kalnai, vos už kelių metrų nuo vilos į krantą plakėsi garsiojo ežero bangos, o jame tyliai ilsėjosi jachtos.