...aš drąsi...

Rytoj... ketvirtą

Manau, šiai daliai labai tinkanti daina, kuri padės lengviau įsijausti... Dainos žodžiai tiesiog išsako tai, ko nesutalpinau į šį tekstą

Visą dieną niekaip neišėjo man iš galvos mūsų naktinis pokalbis. Man buvo labai sunku patikėti jo žodžiais, bet Dievas mato, kaip norėjau, kad tai būtų tiesa. Bet vis tiek tai nei kiek nepateisina, kad jis viską nuo manęs slepia. Uždaro mane savotiškame burbule, o kai susiduriu su realiu pasauliu- dažniausiai būnu sužalota. Tiek vidumi, tiek ir išore. Bet kad ir kaip ant jo pykčiau, man vakar jo buvo nuoširdžiai gaila. Jis tikrai atrodė pavargęs, prislėgtas ir toks liūdnas... Vien nuo jo prisipažinimo, kad jis ketino mane nužudyti, ir nusižudyti pats, mane iškart pradeda krėsti drebulys. Tada miške, kai jis užsiminė apie antrą kulką, kažkaip praleidau pro ausis... Nejau jis priėjo prie tokios ribos kaip ir mano tėvas? Na, mano tėvas buvo alkoholikas bedarbis, bet... Man pasidarė baisu, tikrai baisu... O jeigu aš vėl kažką ne taip padarysiu? Užrūstinsiu jį? Kas tada? Juk turėsim net du vaikus... Visą dieną nerandu sau ramybės, noriu jam užduoti daug klausimų, bet dar pati nesu tiksliai jų suformulavusi.

Pavakare paskambina Kailas. Vos tik pamačius užsidegant jo vardą, pašoku iš vietos ir atsiliepiu.

- Ar galėčiau atvažiuoti vėliau? Būsiu netoliese...- nustebina mane klausdamas leidimo apsilankyti pats savo namuose.

- Čia tavo namai. Juk tu juos išlaikai. - atsakau abejingu balsu, nors viduje širdis pradeda stipriau plakti nuo minties, kad jis atvažiuoja.

- Ar norėtum, kad ką nors atvežčiau?- kiek patylėjęs paklausia jis?

- Na, visko turiu...

- Jeigu ko reikės, skambink.

Šypteliu, kai jis lyg niekur nieko numeta ragelį. Jis nepasikeitė... Kažkaip keista su juo taip kalbėti. Mes vienas kitą tiek kartų esame įskaudinę, kad tikrai abejoju kaip išvis mums pavyksta normaliai bendrauti. Bet juk turiu, turim, pasistengti, nes tikrai neabejoju, kad jis norės dalyvauti vaikų gyvenime. Tikrai nedrausiu jam to, nes vaikams irgi svarbu turėti ne tik mamą, bet ir tėtį.

Prieš jam atvažiuojam, nuskubu į miegamąjį ir išrausiu visą drabužinę ieškodama kuo apsirengti. Į gražiausius rūbus- tiesiog neįlendu... Pilvas taip plečiasi į visas puses, kad tuoj pėdų nebematysiu... Vėl peržvelgiu tvarkingai Lučios sukabintus mano rūbus. Nieko neturiu padoraus, tad pasižadu artimiausiomis dienomis rasti laiko nueiti į parduotuves. Galiausiai, praradusi viltį nors kiek atrodyti patraukliai, pasiduodu ir įsispraudžiu, kitaip to ir neina pavadinti, į itin trumpus šortukus labai pažemintu liemeniu ir užsivelku berankovius ilgus marškinėlius. Pažvelgusi į save veidrodyje suabejoju pastaruoju pasirinkimu, nes mano krūtinė jau gerokai per didelė tokiems atviroms iškirptėms. Na, po apačia yra liemenėlė, kuri matosi ne tik priekyje, bet ir šonuose. Marškinėliai siekia iki pusės šlaunų, tad atrodo, kad šortukų nei nebūtų. Atrodau kasdieniškai ir kartu... na, matosi daug kūno... Jeigu ne tas atsikišęs pilvukas...

Kailas atvažiuoja po geros valandos. Išgirstu, kaip jo automobilis sustoja šalia namo.

- Melita, čia aš.- šukteli jis įeidamas į vidų.

- Aš virtuvėje.- atsakau nesustodama pjaustyti salotų.

- Atvežiau tau ledų.- taria jis, iš popierinio maišelio ištraukdamas kibirėlį vanilinių ledų. Šiaip, pastaruoju metu mėgstu šokoladinius, bet tiks ir šie...

Kailas, kiek padvejojęs, prieina prie manęs ir trumpai pabučiuoja į skruostą. Nuo jo lūpų prisilietimo norisi net kojų pirštus sulenkti... Bet tai per daug trumpa... Atsitraukęs nuo manęs, Kailas padeda ledus į šaldiklį.