...aš drąsi...

Būsimos mamos

Kailas sustabdė automobilį prie biurų pastato, kuriame buvo įsikūrusi ir mano įmonė. Jis sustojo prie įėjimo ir išjungė variklį.

- Ar tikrai nori eiti į darbą?- paklausė suirzęs Kailas.

Aš jau ir taip priverčiau jį aplankyti Izabelę, nors jis vėlavo į susirinkimą. O dabar dar ir atvežė į darbą.

- Turiu. - tariu nedrąsiai žvelgdama į nedidelį biurų pastatą. -Jau ir taip visiškai tiek laiko buvau viską palikus Felisitei ant pečių. Juk ji irgi laukiasi, o turi dirbti ir už mane.

- Visada gali parduoti savo dalį.- atsiduso jis ir pirštais pabarbeno į vairą. - Jeigu nori, galiu tavo dalį ir aš nupirkti. Tau nereikia dirbti.

- Juk žinai, kad noriu dirbti. Išprotėčiau užsidarius namuose.

- Žinau...- Bet turi pažadėti, kad nepervargsi. O šiandien dar nepietavai.- atsisuka į mane ir sunerimęs iškart žvilgteli į mano pilvą.

- Nurimk, papietausiu su Felisite, jeigu ji bus. Nesu mažas vaikas. Ar užeisi?

- Ne. Nenoriu gadintis nuotaikos. - klausiamai pažvelgiau į jį, o jis tik giliai atsiduso.- Tau dingus, nekaip sutariu su Felisite.

- Ji tave išbarė?- sukikenau, bet nustoju, nes Kailas tik giliai atsiduso ir vėl pažvelgė į pastatą.

- Tavo sutikimas gali nebūti toks džiaugsmingas, kokį įsivaizduoji. Ji pyksta ne tik ant manęs. Jeigu nori, galiu eiti kartu su tavimi.

- Ne, važiuok, ji manęs labai neskriaus.- bandau nuraminti jį.

Kailo telefonas vėl pradeda vibruoti. Jis nervingai jį nutildo. Praveriu dureles, bet Kailas uždeda ranką man ant kelio.

- Jeigu kas, iškart man skambink. Beje,- jis ištraukia piniginę ir paduoda man savo kreditinę kortelę. - Jeigu sugalvosi išeiti iš pastato, niekur neik kol neatvažiuos Fabio, gerai? Nuo šiol jis saugos tave. Jus.

Pavartau akis. Kai kas niekada nesikeis... Išlipu, bet jis niekur nevažiuoja. Jis laukia, kol saugiai pasieksiu pastatą. Nuvažiuoja tik man įėjus į vidų. Kažkaip keista su juo normaliai bendrauti. Be pykčio, užslėptų priekaištų vienas kitam. Žinau, kad tai tęsis neilgai, todėl tik galiu pasimėgauti tuo.

Pakilusi į trečią aukštą, atsivėrus lifto durims pamatau didžiulę F&M iškabą. Man visada patiko tokia iškaba. Daugelis svarstė, ką jos simbolizuoja: mūsų vardų ar pavardžių raides. Kelias akimirkas pastoviniuoju dvejodama prie durų. Kažkaip nedrąsu po savo dingimo įžengti pro duris lyg niekur nieko.

Bet greitai esu pamatoma. Zara, pakėlusi galvą nuo savo darbo stalo ir pamačiusi mane, pašoka nuo kėdės. Taigi, nebeturiu kur dingti, todėl atveriu stiklines duris ir žengiu vidun.

- Melita! Kaip malonu jus vėl čia matyti.

- Sveika, Zara, kaip laikaisi? Kaip sūnelis?

- Dėkui, auga sveikas. Bet auga per daug greitai. Kaip džiugu jus vėl matyti...

- Man irgi.- nusišypsau.

- Kaip jūsų atostogos? Ar gerai pailsėjote?

- Atostogos? - sutrikau.- A, taip... Gerai. Ar Felisitė yra?- iškart keičiu temą.

- Taip, bet ji šiuo metu susitikime su klientu savo kabinete.

- Netrukdysiu. Kai ji atsilaisvins, pranešk, gerai?

Jau žengiu link kabineto, bet Zara dar šukteli:

- Gal atnešti kavos?

Atsisuku ir pajaučiu kaip jos žvilgsnis sustoja man prie pilvo, o akys išsiplečia iš nuostabos.