...aš drąsi...

Pradėti rūpintis savimi

Emiliui patvirtinus Kailo žodžius pagaliau suvokiau į kokį nesveiką žaidimą buvau įtraukta. Pradžioje buvo Aleksė. Kailas užsigeidė to, ką turi Emilis ir gavo, o Emilis bandė atimti. Ir pažiūrėkit kuo tas viskas baigėsi... O dabar esu aš. Ta pati istorija. Tik ar pabaiga bus tokia pati?

Emiliui pasakius apie Kailą ir Aleksę, pajutau kaip dar labiau panirau į mane gaubiančią tamsą. Tikėjau Emilio žodžiais. Kailas pats per miegus šaukiasi jos. Vis dar laiko jos nuotrauką. Vis dar myli ją ir jos ilgisi. Keista jausti pavydą mirusiai... Tai, kurios dėka susikirto mūsų keliai...

Prisėdau ant kėdės ligoninės koridoriuje ir bukai spoksojau į baltą sieną. Nežinojau ką turiu jausti. Pyktį? Nusivylimą? Savęs gailestį? Bet iš tikro nejaučiau nieko, tik tuštumą. Lyg manyje būtų žiojėjusi didžiulė skylė. Bedugnė, į kurią ir toliau sėkmingai krentu.

Atitokau, kai prie manęs priėjo tėvo gydytojas. Jis kažką kalbėjo apie perkėlimo dokumentus, bet man sunkiai ėjo suprasti kas man sakoma. Žvelgiau į jį ir mačiau tik greitai judančias lūpas, bet žodžių negirdėjau.

Atsistojau. Bent jau bandžiau atsistoti... Bet atsidūriau ant grindų... Parklupau ant kelių ir susiriečiau, delnais įsiremdama į šaltas grindis. Vėl mane pervėrė skausmas. Stipresnis nei paprastai... Aš dusau, man trūko oro. Rodos, iš skausmo subliuško plaučiai, negalėjau jų pripildyti taip reikalingu deguonimi... Negalėjau išleisti nė dejonės...

Man padėjo atsikelti. Pajutau kaip kažkas man ištiesė ranką, bet kūnas buvo taip apimtas aštraus skausmo, kad nesugebėjau į ją įsitverti. Net nesuvokiau kas tas geradaris. Kažkaip, kažkokiomis jėgomis buvau palydėta į apžiūros kabinetą ir paguldyta ant kušetės. Man prigulus ir pradėjus mirksėti, pajutau, kaip skausmo pirštai atsigniaužia. Palieka mano virpantį kūną. Dūrimas praeina taip pat staiga, kaip ir užėjo.

- Ar čia skauda?- išgirdau tėvo gydytojo balsą. Sugebėjau tik papurtyti galvą.- O čia?

Jis spaudinėjo man pilvą, bet skausmas jau buvo dingęs. Jaučiau tik gydytojo pirštus, stipriai maigančius man pilvą.

- Tai ne apendicitas.- išgirdau jį sakant.- Ar anksčiau tai buvo?

- Taip. Jau kurį laiką.

- Reikėtų jums kuo skubiau pasirodyti specialistui...- jis dar kažką kalbėjo, bet aš nesiklausiau. Tik linkčiojau galva.

Girdėjau, bet mano smegenys taip buvo atsijungusios, kad nebesupratau greitai beriamų itališkų žodžių prasmės.

Gydytojas liepė kurį laiką pagulėti. Svaigo galva, todėl jam nesipriešinau. Gulėjau užsimerkusi, kol kambarys nustojo suktis. Kol vėl pasijutau sveika.

Priimamajame užsirašiau pas gydytoją apžiūrai. Jau seniai tą reikėjo padaryti, bet vis atsiranda kažkas, kas atitraukia mintis nuo manęs pačios. Dar kartą Kailas buvo teisus: taip aukojuosi dėl kitų, taip stengiuosi būti visiems gera, kad pamirštu pati save.

Kadangi tėvą jau rytoj perkelia į Kauno klinikas, tai vizitą pas gydytoją atidedu kelioms dienoms. Tiek pralaukus, nieko nebe pakeis dar kelios dienos delsimo. Šiandien man tik yra paimama kraujo tyrimams.

Praleidžiu pas tėvą visą dieną. Jis sveiksta akyse. Štai ką daro pinigai. Net medicininę priežiūrą gauni žymiai geresnę, nei kiti. Nors ir galioja Hipokrato priesaika, bet pinigų kalba visada būna lemiama.

Neklausinėju tėvų apie Emilį. Nenoriu nė vienam gadinti nuotaikos, priekaištauti jiems. Jis jiems visada liks vaikas, kad ir kiek metų jam būtų, kad ir ką jis būtų padaręs. Jie visada jį mylės labiau. O aš tik pašalietė. Dar niekada taip stipriai tokia nesijaučiau savo šeimoje, kaip šią akimirką.