...aš drąsi...

Burbuliukai

Kai sugrįžtame po mirtininkų slidinėjimo, kompaniją randame jau susirinkusią lauke prie didelio medinio suolo, kuris visas apkrautas skanėstais ir alumi. Mes iškart prisidedam prie jų. Kailas mums užsako po grilyje keptą sumuštinį ir alaus. Nors alaus ir nemėgstu, bet jis patikina, kad šio paragauti tikrai verta. Ir jis būna teisus. Mūsų kompanija tokia grėsmingai triukšminga, kad tiesiog traukte traukiame aplinkinių žvilgsnius. Užsivakarojame. Kvatojamės taip, kad paskausta net šonus. Tad žurnalisto visi perspėjimai palaipsniui dingsta kaip dūmas. Žvelgiu į šiuos kvatojančius, nerūpestingus žmones ir man niekaip nesusiderina to vyro pasakojimas su jų asmenybėmis. Juk negali tokie linksmi ir žaismingi žmonės būti tokie pavojingi, kaip jis tvirtina, ane?

Nerimą man vis labiau pradeda kelti Felisitė. Ji gurkšnoja tik imbierinę arbatą ir atrodo vis dar pabalusi.

- Ar gerai jautiesi? - paklausiu jos, kai tik randu progą.

- Taip, tik labai skauda gerklę.- atsako ji, o Sebas tvirčiau ją apkabina. 

Daugiau jos neklausinėju, nors jos atsakymu ir nepatikiu. Kodėl ji man meluoja? Juk ji žino, kad jos paslapčių niekam neišduosiu.

Čia užsibūname iki kol visiškai sutemsta ir liekame vieninteliai visame bare. Tad pagailime personalo ir kikendami, stumdydamiesi ir besimėtantys sniegu pasiekiame savo namelį. Nusimetę snieguotas striukes pradedame skirstytis po kambarius. Su Kailu irgi sugrįžtame į saviškį. Tarp mūsų su juo vis dar tvyro taip gerai žinoma trauka. Net per tiek laiko, kol pykomės, ji nė kiek nesumažėjo, greičiau- atvirkščiai. 

Kailas lėtai prisiartina prie manęs ir apkabinės mane per nugarą, priglunda prie manęs.

- Ar tau čia smagu?- paklausia jis man į ausį. Oda visa pašiurpsta nuo jo iškvepiamo oro.

- Nežinau ar galiu būti laimingesnė.- tariu atsisukdama.

- Ar gerai ir jautiesi?- paklausia jis žvelgdamas man į akis.- Klausiu apie sveikatą.

Kailas nubraukia man nuo skruosto plaukų sruogą ir užkiša už ausies. Jis taip žiūri į mane, o aš į jį, kad pradedu jam siųsti signalus, kad tik jis mane pabučiuotų. Jis, susivokęs ko noriu, lėtai palinksta, bet... pradeda įkyriai skambėti jo telefonas.

- Turiu atsiliepti...- sumurma jis prie pat mano lūpų. Taip ir jų nepalietęs.

- Gerai...- tariu lyg užhipnotizuota, nors norisi tik garsiai suvaitoti balsu, kad mums sutrukdė.

Jis linkteli galvą ir atsitraukia nuo manęs, taip ir likęs manęs nepabučiavęs...

Išgirstu beldimą į duris. Šį vakarą tikriausiai visi susimokė prieš mus ir net neketina palikti mūsų vienų nė minutėlei. Kailas kalbėtis išeina į balkoną, tad man tenka duris.

- Atsinešėm šampano!!!- suklega Amelia iškeldama butelį šampano.

Iš nuostabos net išsižioju. Pamačiusi, kad už jos visa kompanija, pasijuntu dar labiau... nustebusi ir nusivylusi, nes taip ir negavau viena pabūti su savo vyru.

Man pasitraukus į šoną, visa kompanija suguža į vidų.

- Nejau manei, kad sūkurinė vonia tik judviejų?- mirkteli man Rikis, užmesdamas atsainiai savo ranką man ant kaklo.- Gal vakarą padarome dar žaismingesnį, paerzindami mūsų paniurėlį?

Supratusi, kad jis omenyje turi Kailą, pradedu kvatotis.

- Riki, rankas!- sugriaudėja Kailas, įeidamas į kambarį.- Kodėl tu turi nuolat liesti mano žmoną?

- Ji tiesiog prašosi pamaigoma, ane?- jis vėl mirkteli man suokalbiškai.

Bet aš nesu tokia drąsi kaip jis ir nenoriu užsitarnauti Kailo rūstybės, todėl atsitraukiu. Tik dabar pastebiu, kad tarp mūsų nėra Felisitės ir Sebastiano.