...aš drąsi...

Paliktas...

Pasigirdus šūviui suklykiu, tik pati to neišgirstu. Sebastianas spėja man užspausti burną ir tvirtai mane laikydamas, nutempia už tolėliau esančio automobilio, nublogždamas mane ant žemės kartu su savimi. Pasigirsta dar vienas šūvis... 

- Nė garso. - sumurma Sebas ir nuleidžia mano burną dengiančią ranką, kad galėtų išsitraukti ginklą. Susmengu ant žemės, nugara remdamasi į šalikelėje pastatytą automobilį. Sebas stebi veiksmą vis trumpam išlįsdamas iš už mūsų slaptavietės. Vėl pasigirsta dar keli šūviai ir vyriški balsai. Rusiški... Ranka užsispaudžiu burną, kad neklykčiau. Ašaros nesustodamos teka skruostais. O baimė netekti brangaus žmogaus- per didelė. 

- Duok raktelius.- sušnabžda Sebas.- Melita, duok. 

Sugraibau virpančiomis rankomis iš džinsų kišenės raktelius ir numetu juos jam į delną.

- Kur automobilis? - paklausia jis. 

- Ten..- parodau į gatvės gale stovintį savo automobilį. 

- Dabar paklausyk manęs atidžiai.- palinksta jis prie pat mano veido.- Kai duosiu ženklą, bėgsi tiesiai iki automobilio. Nesidairyk. Nesustok. Aš būsiu už tavęs. Apsaugosiu tave. Supratai mane? 

Vėl pasigirsta virtinė šūvių ir Sebas riebiai nusikeikia. 

- Aš jo nepaliksiu...- sukukčioju.

- Jam viskas bus gerai. Jis žino ką daro. 

Bet jo žodžius vėl užgožia nuaidėję šūviai. Sebas kilsteli galvą ir įsitikinęs, kad saugu, ištempia mane iš už automobilio. Bet aš nebėgu. Ne. Negaliu jo palikti kai nežinau ar jis sveikas. Sustingstu ir bandau tolumoje įžvelgti nors kokį ženklą, kad jam viskas gerai. Sebas vėl nusikeikia ir tempte nutempia mane link mano tolėliau palikto automobilio ir prievarta įsodina. Pats sėdęs už vairo, jis nieko nelaukęs užveda variklį ir staigiai atsiplėšia nuo šaligatvio. 

Pavažiavus už kelių gatvių išgirstu artėjančias sirenas. Matau mėlynai raudonas švieseles, kurios spalvina Milano naktinį dangų. Bet mes tolstame nuo jų. Pakeliu ašarų pilnas akis į naktinį dangų, kuriame nesimato nė vienos dangaus švieselės. Lyg pats dangus bandytų mirties angelus paslėpti nuo pašalinių akių... Ir tuomet pradedu melstis... Tyliai... širdimi... Dievui, mamai, bet kam... Meldžiuosi, kad jis liktų sveikas. Nes be jo aš neišgyvensiu. Neišgyvensiu ir jei jis taps šiąnakt pats mirties angelu. Nes žmogžudžio mylėti negalėsiu įstengti... 

Tos mintys padeda man atitokti. Suprasti, kad jis ten paliktas... Kad galiu daugiau jo neišvysti...

 - Stok!!!- atsitokėjusi pradedu rėkti.- Išleisk mane!!!

Atsisegu saugos diržą ir pažvelgiu į dureles. Jeigu tik jis sulėtintų, galėčiau iššokti. 

- Melita, nekvailiok!- rikteli man Sebas ir duryje užspaudžia užrakto mygtuką mane įkalindamas automobilyje.- Tu niekuo negalėsi jam padėti...

Jo žodžiai iššaukia dar vieną mano ašarų bandą... Aš bejėgė... tolstu nuo jo...

- Koks tu draugas jeigu jį palikai!!!- klykiu.- O jeigu jis sužeistas... jeigu jį nušovė... - Rauda taip užspaudžia gerklę, kad negaliu įkvėpti.- Apsisuk... maldauju...

- Melita, nurimk. 

Matau kaip jis irgi sunerimęs. Matau kaip jis irgi dvejoja ar nereikėtų mums grįžti... Bet jis nesustoja, vis didindamas mus skiriantį nuo jo atstumą.  Atskirdamas mane nuo mano vyro, kuris man per brangus, kad galėčiau prarasti... Suvokusi, kad Sebastianas neapsisuks, vėl pradedu verkti. Raudoti... Keikti save, kad pasakiau kur surasti Emilį. Nes jeigu Kailui kas nutiks, būsiu kalta tik aš pati...