...aš drąsi...

Keisti susitikimai...

Darbas tikrai padeda užsimiršti, ypač kai tiek daug reikalų. Man sustojus prie ofiso, pamatau prie jo vykstantį sujudimą. Prie durų stovi krovininis automobilis, iš kurio kraunami likusieji reikalingi ofiso baldai. Felisitė vadovauja keliems vyrukams, kuriems labiau rūpi paspoksoti į ją, nei saugiai ir kuo greičiau sunešti kėdes.

- Labas.- tariu prieidama prie draugės.- Kodėl man nepaskambinai? Galėjau ir anksčiau atvažiuoti.

- Nenorėjau tau trukdyti. – ji žvilgteli tiriančiu žvilgsniu į mane.- Kaip jautiesi? Ar jis pasiaiškino?

- Kaip čia pasakius... Kaip ir...

- Ir?

- Nieko. Tiesiog atvažiavau čia...- gužteliu pečiais ir žvelgiu kaip iš autobusiuko iškeliamas didžiulis posėdžių stalas.

- Atsargiai!- suklinka Felisitė vyrams.- Neapgadinkit.

Tylomis stebime tų vyrų darbą. Staiga mano oda pereina šiurpas, pasišiaušia kiekvienas plaukelis. Pasijaučiu keistai. Lyg mane kas stebėtų... Nežinau iš kur toks jausmas, nes apsidairiusi nieko nepamatau. Nieko pašalinio... Bet tas jausmas manęs nepalieka, todėl, dar persimetus keliais žodžiais su Felisite, užlipu į viršų. 

Vos tik įėjus man į kabinetą, pradeda skambėti mano telefonas. Kaip visada užtrunku kol savo rankinėje susižvejoju telefoną. Pažvelgusi į šviečiantį ekraną nustembu ir... sunerimstu... Skambina nežinomas numeris... gal darbo reikalais? Nors numeris yra afišuojamas tik Felisitės... O gal... bet nėra čia ko svarstyti, todėl atsiliepusi į skambutį, priglaudžiu mobilųjį prie ausies.

- Klausau.

Kelias sekundes tvyro tyla, todėl pradedu jaudintis, kad telefoninis maniakas sugrįžo. 

- Melita? - pasigirsta vyriškas balsas ir man pakerta kojas. - Kaip tu?

- Aš... gerai...- atsisėdu prie stalo, nes bijau, kad kojos gali neišlaikyti.- O tu?

- Gerai...

Kurį laiką užsitęsia tyla, todėl suirztu.

- Emili, kodėl man skambini? Kaip išvis gavai mano numerį?

- Ar galim susitikti?

 - Ne.- iškart nukertu. 

- Melita, prašau, noriu tau pasakyti kai ką svarbaus. Tau tikrai reikėtų manęs išklausyti. Sakyk kur ir kada. Prašau... tau tikrai vertėtų mane išklausyti... 

Sudvejoju. Ir smalsu išgirsti ką jis nori pasakyti, ir nesinori pykdyti dar labiau Kailo. Nors... jis manęs neatsiklausė prieš susitikdamas su ta blondine. Ir jam nebuvo svarbu, kaip aš reaguosiu... O ir Emiliui turiu begalės klausimų, į kuriuos nesiseka rasti atsakymų...

- Melita, girdi? - padeda man atitokti jo balsas. 

- Aha. Gerai, susitiksiu su tavimi...

Blogai. Labai blogai darau, bet nujaučiu, kad man reikia su juo susitikti. Kad padėčiau visus taškus... Sudiktuoju jam adresą netoliese esančios mažos kavinės ir susitariame už valandos susitikti joje. 

Tai turbūt mano ilgiausia valanda gyvenime. Vaikščioju iš vieno kabineto kampo į kitą nerasdama vietos. Jau pradedu gailėtis tokiu savo sprendimu. Net kyla mintis pranešti apie susitikimą Kailui, bet... Išvaikau tas mintis, nors jis tikrai supyks sužinojęs... Bet jeigu jį perspėsiu, jis padarys viską, kad man sutrukdytų... 

Laimei, turiu be galo gerą draugę- verslo partnerę, nes ji atleidžia mane nuo susitikimo su klientu ir duoda man porą laisvų valandų.

 - Nedaryk nieko, dėl ko reikėtų pyktis su vyru.- man išeinant taria ji.