Lėktuvas vėl nusileidžia Karmėlavoje. Dežavu. Bet ne. Šį kartą viskas kitaip. Nėra jo. Nėra tos euforijos kaip aną kartą. Dar niekad jo taip netrūko kaip dabar. Trūko jo buvimo, ramybės skleidimo. Žinojimo kad jis tiesiog yra šalia. Bet ne... Taip negalima... negaliu taip būti prisirišusi prie jo. Negaliu būti nuo jo tokia priklausoma. Turiu išmokti būti stipri. Turiu išmokti būti drąsi...
Šį kartą lėktuvui palietus gimtąją žemę aš jau kitokia... Žiūrinti į gyvenimą plačiai atmerktomis akimis...
Tėvams kelionė privačiu lėktuvu padaro įspūdį. Mama visą tą laiką, kol skridome, gurkšnojo šampaną, tad dabar atrodo lengvai apgirtusi. O tėvas tikrai nebebuvo panašus į ligonį, nes veidą visą skrydį puošė plati šypsena. Jie atrodė per daug sužavėti mano tariamai tobulu gyvenimu. Kažkada ir aš tokia buvau: vartydavau žurnalus su turtingų žmonių prabangių namų ar atostogų tolimiausiuose kraštuose fotografijomis, žavėdavausi ir aikčiodavau, paslapčia svajodama atsidurti jų vietoje. Dabar, kai jau gyvenu tame privilegijuotųjų pasaulyje, pamačiau ne tik pliusus tokio gyvenimo, bet ir minusus. Kažkada ir aš buvau viena iš tų, kuri, žvelgdama į nuotraukas žurnale, ieškodavau tuose žmonėse minusų. Pas ką celiulitas, pas ką mažesnė krūtinė ar suknelė baisi. Tuomet tai buvo savaime apkalbama, kartais net pasišaipoma. Nes tokie žmonės savo tobulame gyvenime niekada neverkia, neliūdi, visada būnantys tobulos išvaizdos. Neturintys problemų. Bet dabar, kai pati atsidūriau kitoje barikadų pusėje, suprantu, kad po tomis tobulai išbalintomis šypsenomis slepiasi tikri žmonės. Su jausmais ir savo problemomis, didesnėmis ar mažesnėmis...
Iškart iš oro uosto nuvažiavome į Klinikas, kuriose, po varginančio poros valandų laukimo, tėvas buvo paguldytas į skyrių. Jis išsireikalavo privačios palatos, nes nenorėjo gulėti su svetimais žmonėmis. Man tai atrodė kvaila, nes jis nebebuvo sunkus ligonis, tiesiog jam reikėjo tik sustiprėti ir padaryti kelis tyrimus. Mamai pradėjus kalbėti apie lankymo nepatogumą standartinėse palatose, pavarčiau akis ir jiems nusileidau sumokėdama už palatą. Jo pinigais.
Tik vakare, lydimi nebyliojo Fabio, aš su mama grįžome į tėvų namus Zapyškyje.
- Ar tikrai nenori čia apsistoti?- paklausė mama, man baigiant gerti kavą.- Žinau, kad mūsų namai neprilygsta tavo vyro, bet...
- Man bus gerai ir viešbutyje.- tariau išskalaudama puodelį. – Susitiksime rytoj ligoninėje.
Atsisveikinus su mama išėjau į lauką. Nors jau buvo ankstyvas pavasaris, oras anaiptol nebuvo toks šiltas kaip saulėtoje Italijoje. Net mano gimtinė man atrodė svetima. Arba aš svetima jai.
Atsistojau „Kauno" viešbutyje, nors Kailas buvo užsakęs man kambarį „Daugirde". Bet nenorėjau ten sugrįžti, nes per daug prisiminimų slypėjo tarp tų sienų. Per daug prisiminimų iš tos snieguotos akimirkos...
Vakare ilgai vaikščiojau Laisvės alėja stebėdama žmones. Jaučiausi kaip turistė, lankytoja savo pačios šalyje. Tiesiog ėjau Laisvės alėja be tikslo. Bandydama pravėdinti galvą. Atitolimas nuo jo, nuo visų, man išėjo į naudą. Turėjau laiko permąstyti viską, susivokti, atsimerkti ir įvertinti mane supančius žmonės. Suprasti ko aš pati noriu. Ko siekiu. Kokia noriu tapti... Turėjau laiko pergalvoti ir priimti sprendimus, kuriuos nuolat atidėliojau. Atėjo laikas pasijusti stipresne, užsiauginti storesnę odą.
Suskambo mano telefonas. Ekrane užsidegė mano ir Kailo nuotrauka. Nors ir praėjo nemažai laiko, bet niekaip neprisiverčiau jos pasikeisti... Jis, mane apkabinęs iš nugaros, smakrą padėjęs man ant peties, nors ir reikėjo gerokai jam susilenkti. Bet svarbiausia nuotraukoje- jo akys, kurios žybsi nuo jo neseniai man pakuždėtų nešvankių minčių. Minčių, ką jis man tuoj darys. Ta nuotrauka man primena ne tik tas geras dienas Paryžiuje, bet ir tai, kuo esu dabar. Ir kuo noriu tapti.
Ignoruoju skambutį, nes jo balso nenoriu dar girdėti. Dar tam nesu pasiruošus.
Bet parašau žinutę, nes net neabejoju, kad sekundės bėgyje pradės skambėti Fabio telefonas. Parašau, kad man viskas gerai. Tik tiek. Šalta žinutė, be jokio asmeniškumo. Tokia, kokie dabar mūsų santykiai.