...aš drąsi...

Temidė

- Nenoriu, kad sėstum į kalėjimą. Nenoriu, kad kentėtum. Nenoriu, kad žiūrėdamas į mane matytum savo žlugimą...

- Nekalbėk taip...- jis nušluosto man ašaras ir palinkęs pažvelgia man į akis.

- Nenoriu, kad kaltintum mane už tai ką padariau... Jau geriau sėsiu į kalėjimą, negu žiūrėsiu kaip bodėsi manimi...

- Ką čia kalbi?- jis priglunda lūpomis man prie kaktos.- Žvelgdamas į tave tikrai nematau savo žlugimo, tik matau tavo kančias...- jis priverčia mane pažvelgti jam į akis, nors per ašaras mažai jas ir įžiūriu. – Žvelgdamas į tave matau drąsiausią moterį, mylimąją, savo vaikų motiną, kuri stojosi ginti mūsų šeimos...

- Tai kodėl tapai toks šaltas? Šaltas man...

- Nes man gėda. Gėda dėl to, kad nesugebėjau pats apsaugoti šeimos. Nesugebėjau, kai turėjau tam galimybę, pats nuspausti gaiduką... Galėjau jau seniai užbaigti tai... Bet išsigandau... Nesugebėjau...

Jo balsas užlūžta ir pradeda virpėti.

- Jeigu būčiau buvęs toks drąsus kaip tu,- kalba jis toliau žvelgdamas į mane savo tamsiomis akimis.- viso to nebūtų nutikę. Visi tie nukentėję per jį žmonės... Jis nebūtų bandęs tavęs nužudyti... Viskam galėjau užkirsti kelią, jeigu būčiau buvęs drąsus...

- Bet tu nustojai miegoti šalia manęs... Vengi...- vėl stipriau jį apkabinu. Meilė, jaučiama jam, nebetelpa mano širdyje. 

- Negalėdavau žiūrėti, kaip net naktimis košmaruose kankiniesi... Mažute...

- Bet mes kartu galime viską...- sušnabždėjau pasistiebdama ir priglusdama jam prie lūpų.

- Mes kartu galime viską...- pakartoja Kailas mano žodžius man į lūpas...

Parvedęs į mane į miegamąjį, mes tveriamės vienas kito. Bučiniais nusėjame vienas kito kūną, rankomis liečiame kiekvieną odos lopinėlį... Mylimės visą naktį... Atsiduodame vienas kitam, lyg tai darytume paskutinį kartą... 

***

Prie teismo rūmų buriuojasi minia. Žurnalistų ir šiaip žioplių, norinčių dalyvauti rezonansinėje byloje. Kai tik sustojame prie teismo rūmų, mus apsupa. Lipant iš automobilio mus saugo ne tik apsauga, bet ir gausios policijos pajėgos. Mes braunamės pro minią tvirtai susikibę už rankų, tvirtai sujungę savo angelo sparnus. Nes mes daugiau neesam atskiri. Mes vienas nedalomas darinys. Mes vieningi kaip niekada anksčiau.

Pinigai gyvenimą daro gražesnį, dideli pinigai atveria visas duris, bet kai turtingas žmogus yra teisiamas, jį iškart pasmerkia, pripažįsta kaltu... Visuomenė žavisi žymiais ir turtingais žmonėmis, juos kopijuoja, bet vos jiems kas nors negero atsitinka, sumaišo juos su purvais... Visuomenė trumparegiška ir meldžiuosi, kad teisėjai priimtų teisingą sprendimą. Išteisintų jį... Nes be jo aš pražūsiu... Be jo negalėsiu kvėpuoti. Nes mūsų vaikams reikalingas tėvas...

Teismo salė sausakimša. Laimei, teismas uždaras, tad nėra žiniasklaidos. Čia susirinkę visi jo draugai, šeima ir giminės, kurie palaiko mus. Jį.

Mums įėjus į teismo salę, pamatau priekyje sėdinčius Emilio tėvus, žmones, kažkada man suteikusius namus. Pamatę mus, įmotė pradeda rėkti:

-Žudikas!!! Užmušei mano vaiką!!!- klykia ji. Nors žodžiai tariami lietuviškai, bet Kailas, išgirdęs juos, visas įsitempia. Tik stipriau suspaudžia man ranką. Lyg ragindamas neklausyti kas sakoma. 

Mums atsisėdus kitoje pusėje nei Emilio tėvai, bandau išlikti drąsi. Jis bando išlikti drąsus... Kailo virpančios rankos spaudžia mano virpančią ranką... Net ir teisėjui skelbiant nuosprendį, kada jam reikia atsistoti... Net ir tada jis nepaleidžia manosios...

Teisėjo balsas skamba monotoniškai, vos spėju gaudyti itališkai greitakalbe beriamus žodžius, bet tik vienas jo ištartas žodis pasiekia mano ausis... KALTAS...

Pasaulis susiūbuoja, sutrūkčioja ir nustoja suktis. Negirdžiu kas kalbama toliau, nes tas žodis aidu atsikartoja mano galvoje...

Pakeliu akis ir pažvelgiu į jį. Jo juodos akys pilnos švelnumo... Švelnumo man, nors aš to mažiausiai verta...

Salėje kyla šurmulys. Džiugesys... Kodėl... Kas... Pamirksiu ir Kailas mane apkabina. Įsitveria į mane ir aš pravirkstu...

- Kodėl verki?- paklausia jis šypsodamasis.

Pažvelgiu į jį ir nesuvokiu kas vyksta. Kailą puolą glėbesčiuoti visi: Tomas, Sebastianas, Korbis, Rikis ir visi kiti... Tik po truputi susivokiu, kad neišgirdau nuosprendžio pabaigos...

Jis buvo pripažintas kaltu, bet jam skirta tik trejų metų lygtinumas... Bausmė atidėta... Jo nesuims... Jis nepaliks manęs ir šeimos...

Tai suvokusi puolu jam ant kaklo ir visų akivaizdoje apiberiu jį bučiniais. Nes jis brangiausias man žmogus pasaulyje... Ir jis niekad mūsų nepaliks...

Bet ne visi yra patenkinti tokia teismo baigtimi. Mano įtėviai, kuriuos kažkada laikiau savo tėvais, puola šaukti. Rėkti, kad jis žudikas. Kad jis užmušė jų vienintelį sūnų. Jie pastoja mums kelią tik išėjus iš teismo salės ir pradeda kaltinti jį. Nors jų paties sūnus, kurį taip aprauda, atėmė gyvybes daugybei žmonių. Dar daugiau žmonių sugriovė gyvenimus... Bet ne man... Ne mums...

Išeinu į priekį, taip nutraukdama jų keismus mano vyro atžvilgiu. Noriu jiems surikti, kad tai mano darbas, kad aš nužudžiau jų sūnų, kad tai aš paleidau mintinas kulkas į jo kūną, kad tai aš padariau skyles, pro kurias išėjo jo gyvastis... Bet Kailas mane sulaiko. Uždengia savo delnu man burną prieš pat žodžiams palikus mano lūpas.

- Mažute, neverta...- tyliai taria jis.- Palik taip kaip yra. Jie tavęs nesiklausys... Jiems bus lengviau kaltinti mane, negu tave... Jie laikė tave savo dukra. Vis dar laiko... Neskaudink jų...

Sumirksiu ir nurijusi neištartus žodžius atsišlieju į savo vyrą. Jis apsiveja mane ranka ir išsiveda. Bet, prieš pat išeinant iš teismo rūmų, atsisuku ir paskutinį kartą pažvelgiu į tuos žmones, kuriuos laikiau savo tėvais. Kadaise jie priglaudė mane, suteikė man namus. Amžinai liksiu jiems dėkinga. Bet ne skolinga. Aš jau užmokėjau pakankamai... Paskutinį kartą pažvelgiu į juos jau žinodama, kad tai išties paskutinis kartas kai juos matau...

Dabar turiu savo šeimą. Šeimą, kuri man reikalinga ir kuriai reikalinga aš.