...aš drąsi...

Sudeginti tiltai

Grįžusi į kambarį, greitai nusiprausiu po dušu. Apsirengiu šortus ir plačią ilgą tuniką. Nesidažau, tik išsišukuoju plaukus ir susirišu juos į kuoduką. Šiandien tikrai nenusiteikusi puoštis. Tiesiog noriu kuo greičiau dingti iš namų.

- Melita,- kreipiasi Kailas man nusileidus laiptais.- Ateik minutei.

Sukaupiu visas jėgos atsargas, kad prisiversčiau atsisukti į jį. Ir štai jis stovi visas toks gražus su šviesiais džinsais ir trumparankoviais marškinėliais priešais mane. Bet veide atsispindi nuovargis. Tikriausiai jis parskrido šiąnakt, nes vakar vakare tikrai jo dar nebuvo Milane. O ir pats minėjo, kad jau vakar vakare buvo ore... 

Stojau prieš jį ir kilstelėjau smakrą, kad nors kiek oriau atrodyčiau.

- Kaip laikaisi?- paklausia jis.

Šypteliu jam liūdnai. 

- Pastaruoju metu nuolat turiu atsakinėti į šį klausimą.

- Galbūt todėl, kad atrodai kaip nėščia narkomanė.- nesusilaiko jis, perverdamas mane piktu žvilgsniu.

- Atleisk, kad iš pat ryto neatrodau kaip tos tavo manekenės.- pagiežingai nusišaipau.

Kailas giliai įkvepia užsimerkdamas ir neabejoju, kad skaičiuoja iki dešimties, o gal ir iki dvidešimties.

- Kas tau negerai?- galiausiai, jau kiek suėmęs save į rankas paklausia.

- Kas TAU negerai?- pakartoju.- Juk pirmas išvadinai mane narkomane. Kiek negražu, sakyčiau, taip kreiptis į savo vaikų motiną. Ką išvis čia veiki?

- Čia ir mano namas, kiek žinau.

- Puiku. Tuomet išeinu iš TAVO namo.- pasisuku eiti, nes tikrai nenusiteikusi kęsti jo blogos nuotaikos. Mano ir pačios nuotaika jau nuo vakar ir taip sumauta.

- Kur važiuoji iš pat ryto?- jis sukryžiuoja rankas ant krūtinės.

- Turiu reikalų.- sustoju ir atsisuku į jį. Man pikta, kad tos dienos, kurias nesimatėm, jo nepalietė kaip manęs. Žinoma, juk turėjo šalia Anabelę...

Kailas žvelgia į mane. Tyla jau pradeda mane erzinti. Kaip ir jį. Jis apsidairo po jau pradėtą apstatyti svetainę, kol jo tamsus žvilgsnis vėl sminga į mane.

- Daug pasistūmėjai. Gražiai įrengei.

- Ačiū. - tariu.

- Nesielk taip...- jis jau švelnesniu balsu taria.

- Jei neturi ką daugiau pasakyti, važiuosiu.

Jau pasisuku eiti, kai mane prisiveja jo žodžiai.

- Kodėl man nepasakei, kad gavai nuotrauką? - man atsisukus, jis žengia artyn.- Kur ją padėjai?

- Tai Felisitė tave čia atsiuntė...- papurčiau galvą negalėdama patikėti, kaip jai sunku laikytis man duoto žodžio. Tai štai kodėl jis šiandien stovi prieš mane.- Nežinau, kažkur darbe, gal išmečiau.- atsainiai tariu, lyg ta nuotrauka nebūtų man sukėlusi jokios man baimės.

- Ar esi ką gavus ir daugiau?- atsargiai paklausia.

- Koks tau skirtumas? Tai tu mane įvėlei! Per tave turiu nuolat dairytis per petį ir bijoti, kad kas nors manęs nenušautų.

Kailas giliai įkvepia ir stipriai sukanda dantis.

- Aš tik bandau tave ir savo vaikus apsaugoti. Turėjai man paskambinti, kodėl viską slepi? Kodėl nepasakei, kad esi persekiojama?

- Apsiginti galiu ir pati. - nelaukdama ką jis pasakys pasisuku eiti. Tikrai nenusiteikus vėl jį matyti didvyrio vaidmenyje. Riteriai spindinčiais šarvais jau seniai išmirė.

- Nemanau, kad tau reikėtų kur eiti po...

- Tai jau ne tavo reikalas, gerai?- pertraukiu jį. - Galiu pati savim pasirūpinti. Aš jau suaugusi.

- Tad ir elkis kaip suaugusi! - pradeda pykti Kailas.- Ir mano reikalas ką tu darai ir kaip tu jautiesi. Tu vis dar mano žmona ir mano vaikų motina.

- Malonu kad kartas nuo karto tą atsimeni.- ironiškai kilsteliu antakį ir piktai perlieju jį žvilgsniu.- Bet kažkodėl suguldamas su kitomis labai greitai tai pamiršti.

- Gal jau užteks mane bausti už tai, ko nepadaręs? Labai tikiuosi, kad čia paranoja tau dėl hormonų...

Net išsižioju nuo jo žodžių. Jis visiškai nesijaučia kaltas mane nuolat apgaudinėdamas!

- Taip, tu irgi turbūt kenti nuo tetosterono pertekliaus.

- Ar tau dar nepabodo vaidinti aukos? Susiimk pagaliau. Nes nesugebi pasirūpinti savimi, tai kaip rūpinsies vaikais?

- Kodėl mane puoli?- pati pradedu kelti balsą.- Ar dabar turiu jaustis kalta, kad tave atitraukiau nuo Anabelės?- prisimenu ramybės neduodančias nuotraukas internete iš Niujorko.

- O prie ko čia Anabelė?- Jis žvelgia į mane ir netikėtai pradeda juoktis. Taip. Juoktis. Iš manęs.- Manai, kad ji mano meilužė? Kuo toliau, tuo labiau manau, kad tu šizofrenikė... Neįtikėtina...

- Neketinu klausytis tavo įžeidinėjimų...

- Niekur neisi!- nugriaudėja po namus jo balsas.- Aš dar nebaigiau! Gal nustok pagaliau gailėtis savęs ir atsimerk!

- Nešauk ant manęs!- pati pradedu kelti balsą prieš jį.

- Jeigu nebūtum nėščia, išperčiau tau gerai kailį, kad neatsisėstum savaitę! Elgiesi kaip hormonų pritvinkusi aikštinga paauglė. Juk greitai tapsi motina, tad ir elkis atitinkamai. - kiek patylėjęs jis priduria.- Anabelė mano padalinio Niujorke direktorė.

- Ir?- ironiškai kilsteliu antakį.

- Ir mano pusseserė. Ji laimingai ištekėjusi ir turi dvi gražias dvynukes, kurių, beje, nuotraukas matei ne kartą pas mano dėdę. Jeigu nebūtum tokia kvaila, jau seniai būtum tai supratus. Pati savo kvailu elgesiu griauni viską, kiši save į pavojų įsivaizduodama, kad turi super galių ir galėsi apsiginti. Bet tau tiesiog patinka savęs gailėtis ir laikyti save paskui auka. Pasaulis ne vien apie tave sukasi, mieloji...

- Ko čia atvažiavai? Mane įskaudinti? Pakankinti?

- Man, kaip ir visiems kitiems, neramu dėl tavęs.

- Kaip matai, nėra ko rūpintis.

Užsimetusi rankinę per petį išeinu. Lauke palaukiu vieno iš apsauginio, kol jis iš garažo išvaro automobilį. Laimei, Kailas nesiveja. O kodėl turėtų? Įsėdus į automobilį, susiieškau rankinėje mobilųjį. Rankos iš sukilusio pykčio taip dreba, kad užtrunku kol taisyklingai įvedu atrakinimo kodą. 

- Kodėl jam paskambinai?- užsipuolu iškart Felisitę kai tik ji atsiliepia.- Kodėl pasakei Kailui apie nuotrauką?

- Aš jam nieko nesakiau. Melita, kas nutiko?

- Šįryt jis grįžo...- pradėjau kūkčioti.- jis žino apie nuotrauką...

- O varge... Tikriausiai Sebas pasakė... Labai atsiprašau, bet man buvo taip dėl tavęs neramu, kad pasakiau jam... tikriausiai Sebas ir paskambino.

- Kodėl taip pasielgei?- sušnabždėjau.

- Kur tu esi?

- Važiuoju į tą SPA centrą, kur lankėmės aną kartą. Už valandos užsirašiusi depiliacijai.

- Susitinkam kavinėje netoliese, gerai? Ar greitai būsiu.

Padedu telefoną ir atsiremiu galva į sėdynės atlošą. Kailo žodžiai mane žeidžia. Jam grįžus, vėl iš naujo atsivėrė žaizda. Tas dienas nieko nejutus, dabar man vėl smarkai skaudėjo... Aš per daug nepasitikiu juo, per daug tikiuosi jo išdavystės, kad galėčiau jam atleisti. Kad galėtume likti kartu... tiesiog noriu ramaus gyvenimo, o su juo- tas neįmanoma...