...aš drąsi...

Būsimos mamos

- Arbatos.- šypteliu jai ir nueinu į savo kabinetą.

Apsidairau po savo kabinetą ir pirštu perbraukiu stalo kraštą. Viskas liko taip, kaip aš palikau. Niekas nepasikeitė, kol manęs nebuvo. Kažkodėl pasidarė liūdna... Felisitė puikiai tvarkosi, tad kažkaip jaučiuosi, lyg kiščiausi kur man nereikia. Ji visus tuos mėnesius nešė įmonės naštą. Tai turėjo būti mūsų abiejų projektas... O aš jau pačioje pradžioje ją pavedžiau... Prieinu prie lango ir pažvelgiu į žemiau esančią upę. Gal Kailas teisus? Gal geriau parduoti savo dalį? Juk greitai tapsiu motina. Dviejų... Ranka paglostau pilvą. Aš būsiu mama. Dviejų gražių angelėlių... Tad gal jam nusileisti ir likti namuose?

Krūpteliu, kai staigiai atsidaro durys ir į kabinetą įsiveržia Felisitė. Tiksliau pirma jos pilvas, o po to ji.

- Kaip tu galėjai!- surinka ji.- Kaip tu galėjai taip imti ir pradingti? Kodėl nesusisiekei su manim? Kodėl...- ji sukukčiojo ir pabiro ašaros.

- Labas ir tau.- šyptelėjau ir abi stipriai apsikabinome.- Oi, kokia tu didelė.- nusijuokiau irgi pro ašaras.

- Taip, aš didelė... - ji atsiplėšė nuo manęs ir atsargiai nusivalė akis.- Na va, ir tiek po to makiažo.- ji irgi sukikeno.

- Aš labai atsiprašau... - tariau irgi braukdama ašaras, tik mano makiažo jau seniai nebuvo likę nė lašo.

- Vien atsiprašyti neužteks... Tavęs visi ieškojome... Kai Kailas pasakė, apie tavo dingimą...

- Šššš....- nutildžiau ją.- Ne dabar. Dabar nenoriu apie tai galvoti. Vėliau galėsi man atskaityti moralą.

- Tave reikia kaip reikiant išbarti!- ji atsitraukė per žingsnį nuo manęs.- Ačiū Dievui, kad tu gyva ir sveika. Ir... nėščia?

Jos akys juokingai išsiplėtė ir aš linktelėjus plačiai nusišypsojau.

- Taip. Prieš kelias valandas sužinojome, kad laukiamės dvynukų.

- Dvynukų?- ji šoktelėjo į orą. Kai jau gimdymas ant nosies, nemanau ar jai vertėtų taip šokinėti.- Oho... Čia tai bent naujiena.

- Mums irgi buvo staigmena. Na, geriau papasakok kaip einasi?

Prisėdome abi ant kėdžių ir ji man išdėstė pastarųjų mėnesių įmonės reikalus. Pasirodo, mums sekėsi geriau nei tikėjomės ir klientų ratas jis plėtėsi. Zara atnešė mums arbatos ir šokoladinių sausainių, kuriuos iškart sušlamštėme. Taip prakalbėjome visą popietę.

- Ar man papasakosi, kas nutiko? Kur tu buvai?- nedrąsiai paklausė Felisitė.

- Ar galim atidėti tai kitai dienai. Man dar sunku apie tai kalbėti.

- Žinau kodėl išėjai... Kaip... viskas prasidėjo...- ji nutilo ir susimąstė.- Žinai, jis prisiekinėjo, kad tavęs neišdavė... Negaliu patikėti, ką tau pasakysiu, bet tikiu juo... Jis... Žinai, aš vienu metu net buvau suabejojus jo psihine būkle...

- Felisite... nereikia...

- Kaip nori. Mano petys visada skirtas tau. Nepamiršk kitą kartą, kai sugalvosi išnykti niekam nežinant.

- Žinoma.- patikinau.

Felisitei išėjus, pasikviečiau mūsų naują direktorių, kuris labiausiai, Felisitės žodžiais, prisidėjo prie mūsų įmonės plėtros. Jis trumpai mane supažindino su esamais ir naujais projektais. Taip pat susipažinau, ar bent jau atnaujinau draugystę, su mūsų teisininke Delia, kurią buvau mačiusi kažkada tarp Kailo draugų. Ji mokėsi su Tomu, todėl jis ją mums ir rekomendavo.

- Melita,- į kabinetą įėjo Zara su baltų gėlių puokšte, jei tai galima pavadinti.- gavai gėlių.

- Čia man? - nustebau ir perėmiau jas iš Zaros rankų.

- Pasiuntinukas prašė perduoti tau. Ar čia nuo tavo vyro?- ji man plačiai nusišypso.

- Nežinau... Gal...

Laikau rankose du baltų gėlių stiebelius ir jaučiuosi... sutrikusi... Kodėl du? Lyginis skaičius... Ir tos gėlės labiau primena mūsų lietuviškasias chrizantemas ir dar tas juodas kaspinas, kuris perrištas laiko tuos du stiebelius... Bet čia ne Lietuva. Čia kitos tradicijos. Juk jis stengiasi... Ak, tie nėštumo hormonai... Pasimerkiu gėles ir pasidedu ant nedidelės spintelės prie lango. Jis stengiasi dėl manęs, sakė, kad nori susigrąžinti... Galbūt kada ir atleisiu jam...

Išvaikau mintis ir kimbu į darbus. Noriu būti nors kam nors naudinga. Įsigilinus į visus šiuos projektus, net nepajutau, kaip atėjo vakaras. Vienu momentu dar spėjau pasisveikinti ir atsisveikinti su mūsų teisininke, pamojuodama jai per stiklinę sieną. Darbo buvo tikrai nemažai, o dėl kelių naujų projektų jau man buvo kilę kelios idėjos, kurias skubėjau užrašyti.

- Geriau jau būčiau tave palikęs namuose.- šoktelėjau kai išgirdau Kailo balsą.- Ką sau galvoji?

- Ką čia veiki?- paklausiau nustebusi.

Pažvelgusi pro jo petį pamačiau, kad visi jau seniai išėjo.

- Buvai pažadėjus nepervargti. Ir kur, po velnių, tavo telefonas?

Sumirksiu ir iš stalčiaus išsitraukiu rankinę. Pasirausus joje randu mobilų, kuris vis dar išjungtas.

- Pamiršau jį įjungti..- tariu ir įjungiu telefoną.

- Pamiršai? Ką dar pamiršai?- va ir baigėsi mūsų gražus bendravimas...- Ar bent jau pietus valgei?- vaje, visai pamiršau. Mano išraiška išdavė jam viską, todėl jis vos valdėsi. - Tu man pažadėjai.

- Atsiprašau...- sumurmėjau ir išjungusi kompiuterį, ketinau jį įsidėti į dėklą.

- Net neketink dirbti namuose.- perspėjo Kailas.- Turi ilsėtis. Šiandien ir taip įspūdinga buvo diena.

- Tikrai taip.- nusišypsojau ir ranka persibraukiau pilvą. Kailas irgi iškart atlyžo ir nusišypsojo.- Važiuojam. Pamaitinsim jus.

Linktelėjau, bet kompiuterį dėl visa ko pasiėmiau kartu su savimi. Kailas palaukė kol užrakinau ofisą ir įjungiau signalizaciją. Net kažkiek sutrikau, kai mums išėjus į lauką, jis paėmė mane už rankos.

- Ačiū už gėles.- prisiminiau šiandieninę jo dovaną įsėdus į automobilį.

- Kokias gėles? - paklausė jis išvairuodamas automobilį į vakarines Milano gatves. - Nori, kad dovanočiau tau gėles?- jis trumpai žvilgtelėjo į mane.- Juk žinai, kad tokie sentimentai ne man.

- Žinai, kad man labiau patinka deimantai...- bandžiau pajuokauti. Bent jau jį prajuokinau, nes man, prisiminus tas gėles mano kabinete, kažkodėl juoktis nebesinorėjo...