...aš drąsi...

TOS dienos

- Sveika.- pasisveikina ji atsiliepusi.

- Labas.- tariu.

- Melita, ar kas nutiko? Tavo balsas keistas.

- Kailas matė automobilį. Tad gali įsivaizduoti kokia audra kilo.

- Jis jau grįžęs?- nusistebi Felisitė.

- Taip. Šiandien...- atsikvepiu ir priėjusi prie lango, priglaudžiu kaktą prie vėsaus stiklo. - Felisite, šį vakarą aš jam pasakysiu apie įmonę. Rytoj nusivešiu aprodyti patalpų.

- Šiandien?! Juk tarėmės kartu jiems pasakyti.

- Žinau, bet jau įsivaizduoju kaip jis reaguos. Geriau tegu jis siautėja namuose, negu gatvėje.

- Negi jis taip baisiai reagavo? Juk tai tik automobilis!

Kurį laiką tyliu, nes tiesiog nežinau ką jai atsakyti.

- Felisite,- paklausiu giliai įkvėpdama.- Ar manai, kad esu per daug kitiems geraširdė?

- Iš kur tokie klausimai?- nusistebi draugė.- Taip, tu gera ir visada kituose ieškai ir randi gerų savybių. Bet tai ne minusas, tai- didžiulis privalumas. Ar jis tau taip sakė? - man ir toliau tylint ji pradeda toliau berti entuziastingai žodžius.- Kodėl jo klausai? Pagalvok, jeigu tu nebūtum tokia kokia esi, tu jo vengtum kaip maro. Tu net ir blogiausiame žmoguje sugebi įžiūrėti teigiamų savybių... Nes jeigu tavyje nebeliks gėrio, tai nebeliks ir jūsų santykių. Patikėk, labai gerai žinau iš asmeninės patirties. Mane irgi tokia laiko, o ir aš pati laikui bėgant išmokau apsimesti naivi. Nes kartais ramiau gyveni, kai nepastebi jo trūkumų. Tiesiog mažiau skauda širdį... Tad mėgaukis, kad jis grįžo, gyvenk šia akimirka, džiaukis jo artumu, o apie viską galėsi pagalvoti kai pasensi.

Net nusijuokiu nuo jos tokių žodžių.

- Ačiū.- tariu.- Tu visada žinai ką pasakyti.

- O kam draugės reikalingos? Nagi, eik ir išvaryk savo moterišku žavesiu savo vyrą iš proto! O aš eisiu tą patį padaryti savajam, kad galėčiau jam pranešti, kad laikui bėgant jo imperija turės konkurenciją.

Dar trumpai susitariam rytoj su antrosiomis pusėmis susitikti ofise. Atsisveikinus su drauge einu žiūrėti kur prapuolė mano sutuoktinis. O jį randu sode. Su Sandra. Vienu du, toliau paėjusius nuo Korbio ir Esmės. Pradžioje supykau, ne, greičiau supavydėjau... Bet, pažvelgus atidžiau pamačiau, kad jie abu rūko. Sandra jam kažką pasakoja skleisdama aplink save savo apžavus. Bet jis abejingas. Matau tai. Dažnai matau jo tokią būseną, ypač viešuose renginiuose. Tad nieko nelaukus einu gelbėti savo vyro.

- Maniau metei?- paerzinu jį dėl rūkymo.

- Niekada ir nebuvau metęs...- Kailas užgesina nuorūką ir žengia link manęs.- Bet skolingas tau neliksiu. Tai bus daug geriau nei deimantai.

- Tikrai? Juk jie merginų geriausi draugai...- pirštu perbraukiu jam per marškinėlius.

- Tau labiau tai turėtų patikti. Bet tai sužinosi tik ryte.

- Ar tai kokia staigmena?- paklausia jo Sandra.- Dievaži, Kailai, tu moki lepinti moteris.

Ta prasme lepinti moteris? Kodėl ji pavartojo daugiskaitą?

- Nusprendžiau tau įteikti išankstinę dovaną. Ypač po šiandienos įvykių.- Kailas delnu perbraukė man plaukus ignoruodamas Sandros žodžius.

- Išankstinę dovaną?- nusistebėjau.

- Tavo gimtadienio.

- Bet jis tik už geros savaitės...- numykiu negalėdama atitraukti nuo jo akių.

- Negaliu savo žmonai teikti dovanų?- jis mane apkabina.- Ir ji nebus vienintelė. Geriausią pasilikau tavo dienai.- paskutinius žodžius jis sumurma man į ausį.

- Melita, tavo greitai gimtadienis?- spykteli Sandra.

Bet Kailas neleidžia man nieko jai atsikirsti. Tiesiog nusiveda mane toliau nuo jos. Jis vedasi laiptais aukštyn į mūsų miegamąjį, o aš klusniai seku paskui jį, džiaugdamasi, kad paklausiau draugės patarimo. Ji teisi- kartais geriau nekvaršinti galvos ir mėgautis kol dar yra kuo.

Vos tik įėjus į kambarį, vos spėjus tik uždaryti duris, Kailas iškart priremia mane prie sienos, stipriai priglausdamas savo lūpas. Jis nekantrauja ir aš jo dėl to nė kiek nekaltinu, bet... nėra tikslo eiti toliau.

- Kailai...- sumurmu bandydama atsiplėšti jam nuo lūpų.- palauk...

- Laukiau jau pakankamai ilgai...- net nepajuntu kaip mano palaidinė atsiduria ant žemės. Jam bučiuojant man kaklą, norisi net murkti iš palaimos.

- Sustok kol gali..- tariu ir atitraukiu jo galvą sau nuo kaklo.

- Kodėl?...- suinkščia jis žvelgdamas į mane.

- Man negalima...

- Tau galima. Gydytojas leido. - jis vėl palinksta prie mano lūpų, bet jas uždengiu delnu.

- Kaip suprast gydytojas leido?- išplečiu akis. Jis kažką man sumurma po mano delnu, todėl jį atitraukiu.

- Skambinau šiandien ir paklausiau jo.- taria jis vėl palinkdamas prie manęs.- Tad gavau jo žodinį leidimą švelniai pasinerti į savo seniai turėtą žmoną...

- Palauk...- atšoku nuo jo.- Tu apie tai kalbi su pašaliniais žmonėmis?

- Jis tavo gydytojas. Aišku, kad su juo kalbu. Na, nepasakoju detalių. Nepasakoju, kokiais būdais trokštu tave pasisavinti... koks jausmas į tave pasinerti...- Jis vėl bando mane pabučiuoti, bet praneriu pro jo pažastį ir padidinu mus skiriantį atstumą.

- Kodėl tu taip elgiesi? Kodėl nori viską kontroliuoti? Kiekvieną mano žingsnį... Net ir mano gydymą...

- Matau, kad reikia.- jis sukryžiuoja rankas ant krūtinės. Iškart mano dėmesį patraukia jo tatuiruotė ant išsitempusio rankos raumens. - Nes tik palikus tave vos kelioms dienos, pradedi elgtis kaip mažametė...

Žvelgiu į jį ir norisi man paleisti link jo kad ir lempą. Arba vazą. Niekada nepalaikiau smurto, bet kuo toliau, tuo labiau noriu griebtis jo prieš jį. Net sugriežiu dantimis iš pykčio. Bet vėl pasirenku pabėgimą. Jis stovi užstojęs koridoriaus ir vonios duris, tad pabėgu... į drabužinę.

- Ne jau ten ketini ir slėptis?- išgirstu pašaipų jo balsą.

Ot ir slėpsiuosi! Kas jam darbo? Įlekiu į drabužinę ir joje užsidarau. Suprantu, tai kažkiek juokinga, nes ji nėra jau tokia ir erdvi, joje nepasislėpsi, nebent sugebėčiau susirangyti į apatinių ir kojinių stalčius...

- Ką vėl blogo padariau?- atidaręs duris Kailas pečiu atsiremia į drabužinės staktą. - Gal tau tavo dienos ar kas?

- Taip. Man TOS dienos...- atsisėdu ant odinio suoliuko ir pradedu krapštyti panages.

- Ta prasme?- išgirstu jo žodžius.

- Tiesiogine.

- Ar tai ne per greitai? Esi tuo tikra? Gal tave vežti į ligoninę?

- Nori mane vežti į ligoninę todėl, kad susirgau mėnesinėmis?- nesusilaikau ir šypteliu. Kailas irgi nesulaiko šypsenos. - Prisėsk.- parodau šalia savęs.- Turiu tau kai ką papasakoti.

Kailas nenoriai prisėda šalia manęs ir palinksta į priekį, alkūnėmis atsiremdamas į kelius.

- Spėju, kad man tai nepatiks...- sunkiai atsidūsta jis.

- Tau tikrai tas nepatiks...