...aš drąsi...

Atslenkanti nuo Atlanto audra

- Kad paėmei mano automobilį be mano žinios? Taip. Žinau. Ir labai pykstu, nes galėjai susižeisti.

- Na... -numykiu.- Tuomet ne viską žinai... - Jis toliau mane stebi, kantriai laukdamas kol baigsiu. - Aš truputi apgadinau tavo automobilį...

- Truputi?- jis kilsteli juodus antakius.

- Na, truputi daugiau nei truputi...

- Kiek tas truputis?

- Įbrėžiau truputi...

Jis nenuleidžia nuo manęs akių, bet ir nenustemba.

- Tu ir apie avariją žinojai?

- Būtų buvę tai geriau išgirsti iš tavęs nei iš spaudos.

- Labai pyksti?- jeigu jis ir toliau taip žiūrės, tikrai apsibliausiu. - Aš labai atsiprašau...

- Ateik čia.- jis giliai atsidūsta. Sudvejoju, bet prisiverčiu save pasislinkti prie jo. Kailas pasisodina mane ant kelių atsukdamas į save. - Pykstu. Labai. Nes nieko man nesakei. Kad turiu sužinoti iš kitų, ką mano žmona veikia. 

- Aš atsiprašau. Tikrai tau atlyginsiu.- pabučiuoju jį į skruostą. - Ačiū, kad nešaukei ant manęs.

- Jeigu man būtum pakliuvusi į nagus prieš kelias dienas, taip lengvai nebūtum išsisukusi.- jis pasitrina nosimi man į kaklą.- O dabar bėk rengtis ir eisim žiūrėti ką pridirbai ir tuomet nuspręsim kiek tau reikės atidirbti. 

- Eisim?- nustembu.

- O tai kur mano automobilis? Ne čia? - jis kilsteli galvą. 

- Servise. Tikrai norėjau spėti jį sutvarkyti iki tau grįžtant, bet nespėjau...

Matau kaip jis suirzta, nors ir nenori to parodyti. Jaučiu, kaip pradeda tvenktis audra. Nes kai jis pamatys, kiek "truputi" jis apgadintas...

- Eik ruoštis.- jis mane nukelia nuo kelių.- Turiu dar trumpam į darbą nuvežti dokumentus. 

Virpančiomis kojomis pasiimu jo dovaną ir nulekiu į vonią. Bet... šiandien vėl ta blogųjų dienų... Man prasideda mėnesinės, tad jau aiškiau, kodėl aš tokia sudirgusi pastarąsias dienas... Tad ir jo dovana lieka nepasimatuota... Velnias, tai reiškia, kad dar ir mūsų... šėliones reikės atidėti... Kodėl man taip nesiseka?

Trumpam užsukę į jo ofisą, nuvažiuojame į Maserati servisą, kuriame laikinai priglaustas jo automobilis. Pasitikęs serviso administratorius mus palydi iki mano pridarytų pasekmių. Kailas, pamatęs apgadintą automobilį, dar labiau suirzta. O vaizdelis tikrai tragiškas, nes durelės tiek smarkiai nublozdintos, kad net vietomis šviečia metalas. Taip pat jos ir nežymiai įlenktos. Nežymiai vien todėl, kad priekinis sparnas sulankstytas itin smarkiai. Tiksliau- nieko iš jo nelikę... Kailas atsitupia ir pirštais perbraukia įlenkimus. Sulaikiusi kvėpavimą stebiu, kaip trūkčioja jo skruosto raumuo nuo iš pykčio sukąstų dantų. O dar, kad man nepasirodytų per mažai, serviso administratorius nenutildamas pradeda vardinti vidinius automobilio sužalojimus. 

- Ar greitai sutvarkysit?- paklausia lediniu balsu Kailas administratoriaus, mesdamas man tik piktą žvilgsnį. 

- Gerą savaitę. Jau užsakėme dažus ir trūkstamas detales. - administratorius nejaukiai pasimuisto ir ištiesia jam lapą.- Sąskaitoje surašyta kiek tai kainuos.

- Išsiaiškinsit su draudimu.- atsainiai taria Kailas dar kartą apeidamas aplink savo automobilį.

- Tai kad niekas nesikreipė į draudimą...- administratorius pasijaučia nejaukiai ir žvilgteli į mane.