...aš drąsi...

Snieguotos kepurės

Mes vos spėjame persimesti keliais žodžiais tarpusavyje, kai iš namelio išeina Kailas. Jis griebia iškart mane į glėbį ir kilstelėjęs apsuka. Klykteliu ir įsikabinu jo pečių.

- Džiakuzi mūsų, mažyte.- jis pabučiuoja mane ir palengva nuleidžia ant žemės. Aš lėtai nučiuožiu jo kūnu ir pažvelgiu į jo besišypsantį veidą. Labai retai matau jį tokį žaismingą. Ir ši jo būdo savybė labai mane žavi.

Visi įeiname į nedidelį rąstinį namelį, kuris iškart man patinka. Pirmame aukšte svetainė su židiniu ir nedidelis valgomasis stalas. Tolėliau matau rastinį barą, virš kurio sukabintos taurės. Šalia baro yra ir siauri spiraliniai laiptai į viršų, kur, bent jau spėju, įrengti miegamieji.

Pradžioje Kailo ir Sebo elgesys gal ir stebino, bet vos tik užkilus į antrame aukšte esančius kambarius, greitai suprantu tą keistą jo elgesį. Nes mūsų miegamasis turi ne tik didžiulę lovą, bet ir didžiulį balkoną, kurio krašte įrengta didžiulė sūkurinė vonia. O vaizdas... Galima mirkti kartame vandenyje ir stebėti sniegu apkrautas kalnų kepures.

Kailas toks žaismingas, kad visiškai atsipalaiduoju. Nors atostogos dar tik prasideda, bet jau dabar galiu tvirtinti, kad tai dar vienas laikas kai pasijaučiu laiminga. Kada laiminga tik jo dėka...

Vos spėjau apsimėtyti daiktus, Kailas mane įtikina eiti į lauką. Net nenujaučiau kas manęs laukia... Aš vėl jam pasiduodu, jo vaikiškam žaismingumai.

- Snieglentė ar slidės?- paklausia jis.

Supratusi, kad jis ruošiasi į vieną iš tų trasų, persigąstu. Ir ne juokais.

- Tai ką renkiesi?- neatstoja jis.

- Rogutes? - paklausiu naiviai, kad jis sutiks. Bet jis tik lėtai papurto galvą.- Tuomet slidės...

- Tikrai? Gal snieglentė?- pasitikslina jis akivaizdžiai duodamas suprasti ko jis pats nori.

- Slidės.- jau užtikrintai tariu. - Bet vaikiškoj trasoj.

Kailas pavartęs akis sutinka. Niekada nečiuožiau snieglente. Na, slidėmis nesu profesionalė, net ne vidutinė, bet bent jau žinau kaip jas tinkamai užsidėti... Vaikystėje žiemomis slidinėdavom su vietiniais vaikais nuo Zapyškio kalno šlaito, bet čia net nėra ko lyginti.

Visa drąsa dar labiau išgaruoja kai keltuvai pakyla aukštai, man po kojomis atverdami per daug didelį atstumą tarp manęs ir žemės. Instinktyviai suspaudžiu Kailui ranką, priversdama ji nusijuokti iš manęs. Jis mane tvirčiau apkabina, bet saugesnė nepasijuntu.

Pagaliau keltuvai mus užkelia į viršūnę.

- Kaip vaikams, tai nemanai, kad per aukštai?- paklausiu iš baimės išplėstomis akimis.

- Čia tik pradedančių trasa. Pradžioje čia apšilimui, o vėliau jau pasilinksminsim.

- Tu juokauji? Ne! Jau dabar man kojos dreba... Aš sėdėsiu čia.- demonstratyviai atsisėdu į pusnį ir suneriu rankas ant krūtinės.

- Nagi,- paragina jis mane.- negi čia ir sėdėsi?

- Ir sėdėsiu... Lauksiu kol mane sraigtasparnis nukels...- patempiu lūpą.

Kailas timpteli mane už rankos, priversdamas atsistoti.

- Aš su tavimi. Nepaliksiu tavęs, net jei sugalvosi kristi nuo skardžio.- bet pamatęs mano siaubo pilnas akis, iškart pasitaiso.- nuo skardžio, kurio čia nėra.

- Nepadeda...- suinkščiu. Tikrai bijau. Nors ir aplink nuolat nuo kalno pro mus pračiuožia vaikai.

- Mažute, darom taip. Kartok paskui mane. Man nebaisu...- pavartau akis, bet jis neatstoja.- Nagi...

- Man nebaisu...- sumurmu.

- Dar kartą.

- Man nebaisu...- tariu ir jo veidrodiniuose akiniuose matau savo perbalusį veidą. - aš drąsi...

- Mano šaunuolė.- nusišypso Kailas ir pasilenkęs trumpai pabučiuojam.

- Bet leisimės lėtai.- perspėju jį.

- Lėtai.

- Labai lėtai...

-Kad lėčiau jau nebus įmanoma...- išsišiepia jis.

Ir mes pradedam leistis... lėtai ir palengva. Matau kaip Kailas mėgaujasi mano baime, tad vos susilaikau neužtvojusi jam lazda. Jeigu nereikėtų man vos saugiai nusileisti nuo kalno, tikrai būčiau gerai atvanojusi jam šonus už tą kikenimą iš manęs...

- Na va, juk nebuvo taip baisu, ane?- paklausiai Kailas, kai mes pasiekiame šlaito apačią.- Ir vaikai tavęs per daug neapstumdė... Vieną penkiametį jau buvai beveik aplenkusi...

- Labai juokinga, šmaikštuoli.

Bet man pavyko. Mums pavyko. Nepaliauju šypsotis, nes tikrai smagu.

- Dar kartą?- paklausia jis.

- Dar kartą.- atsakau jam plačiai nusišypsodama.

Keltuvu pakylame jau į kitą trasą. Ji aukštesnė ir ilgesnė ir... nebesimato vaikų. Aš drąsi... Aš drąsi... kartoju mintyse, kol kažkiek patikiu, kad galiu nusileisti neužsimušusi iš tokios aukštybės.

Vėl Kailo drąsindama po truputi pradedu leistis. Jis visada šalia, nors tikriausiai jis nuobodžiauja, nes Kailas taip gerai jaučiasi su slidėmis, lyg jos būtų jo kojų pratęsimai.

Šlaitas vis statėja, todėl greitis vis didėja. Supanikuoju. Tikrai supanikuoju, nes čiuožiu per greitai. Jau pradedu dairytis, į kurią pusnį kristi, bet kojos taip dreba, kad nebegaliu jų valdyti.

- Kailai... - sucypiu.- Per greitai...

Matyt, sujaudintas mano cypiančio balselio, Kailas staiga užlenda priešais mane ir leidžia man kristi ant jo. Mes taip tvojamės į sniego nugludintą kelią, kad pamanau, kad užmušiau jį. Pati nenukenčiu, nes užvirstu ant jo...

Kailas guli paslikas po manimi taip mane dar labiau išgąsdindamas. Staigia nusitraukiu pirštines ir atitraukusi jam akinius pamatau... jį bekvatojantį. Žinoma, iš mano nemokšiškumo. Supykstu, na, kaip ir turėčiau juk. Pagriebusi sniego saują, ištrinu jam veidą, lyg bandydama nutrinti jo šypseną. Bet jis tik pradeda kvatoti balsu. Pajuntu, kaip jis mane apverčiau ir aš jau atsiduriu apačioje, užsitarnaudama nemažiau sniego, nei gavo jis. Klykiu, rangausi ir juokiuosi, kol jis pakankamai atsilygina ir paleidžia mane. Kailas švelniai priglaudžia savo lūpas prie manųjų. Mūsų lūpos iš pradžių šaltos, bet bučiniui gilėjant jos užsiliepsnoja.

- Ar pasiruošus toliau leistis?- paklausia jis man į lūpas.- ar liekam čia?

- Galiu rinktis?- paklausiu ir nusišypsau.

- Turbūt reikėtų leistis... Nors antras variantas irgi vilioja...

Bet atsistoti ne taip jau paprasta, nes mūsų slidės taip susipynusios, kad užtrunkam kol atsipainiojam. Aišku, būtų buvę greičiau, jeigu nebūtume taip kvatoję...

Pasiekus pagaliau trasos pabaigą, lengviau atsikvepiu.

- Man pavyko!- sušunku, užsitarnaudama jo apkabinimo.

- Tau pavyko, mano drąsuole.- jis perima iš manęs slides. - Dar porą metelių treniruočių ir jau leisiesi su manimi juodosiomis trasomis.

- Nebūk toks optimistas...- nusikvatoju.

Bet širdyje jaučiu kaip viskas sušyla. Jis vėl užsiminė apie mūsų ateitį kartu. Tai jau antras kartas per savaitę. Tad ar galiu nustoti dėl to šypsotis?