...aš drąsi...

Eiti kažkur...

- Ačiū,- taria jis.

Šypteliu jam ir nunešu picą į virtuvę, padėdama ją ant artimiausios spintelės.

- Tikiuosi vakarienei tiks pica.- taria jis, padėdamas gėrimą šalia. - Nelabai ką sugalvojau geriau.

- Kuo puikiausiai tiks.- tariu.

- Tuo pačiu tau parodysiu ir namo brėžinius.- jis išsitraukia kompiuterį ir jį įjungia.

Kadangi virtuvė tikrai nedidelė, paimu picą ir nunešu į erdvesnę svetainę. Kailas nuseka paskui su gėrimu ir dviejomis stiklinėmis.

Pirmiausiai suvalgome picą, na bent jau jos didžiają dalį. Ji gardi, bet žymiai skiriasi nuo mūsų įprastos picos, kepamoje Lietuvoje. Ji... natūralesnė. Mažiau prieskonių, be padažo, bet vistiek gardi. Sėdime ant grindų, nugaras įrėmę į sofos kampą. Kol valgome, Kailas pasidėjęs ant kelių kompiuterį susiranda brėžinius.

- Pirmasis namo brėžinys buvo toks, bet manau, reikėtų čia dar pridėti kelis papildomus kambarius.

Jis rodo man ir pasakoja apie projektą, bet sunkiai man sekasi sekti kalbą. Man pasidaro... graudu... Po visko, po visko kas nutiko, man taip norėtusi, kad viskas sugrįžtų į senas vėžes. Noriu vėl su juo kalbėtis per naktį, noriu, kad jis juoktusi, pirštais brauktų per plaukus... Noriu, kad...

- Mažute, girdi mane?- mane pažadina Kailo balsas.

Žvelgiu į jo veidą, kuris yra ranka pasiekiamas, bet kartu ir toks tolimas, kad net pati nesuvokiu, ką pasakau:

- Aš niekada nebūčiau tavęs apgavusi, pabėgusi su kitu...- tariu virpančiu balsu. Kailo veidas iškart persimaino ir vėl uždengiamas kauke.- Tu ne taip viską supratai. Atleisk jeigu įskaudinau tave.

Jis žvelgia jį mane sumišęs, nerasdamas žodžių. Meldžiuosi, kad jis geriau nieko nesakytų, geriau nieko nežinoti, nei žinoti tuos skaudžius dalykus, kurie likusį laiką toliau mane draskytų.

- Tai praeitis. Daug vienas kitam pasakėme ir padarėme. Kam vėl tą prisiminti?- jis nervingai pasukioja apyrankę su karuliais.

- Tiesiog norėjau, kad tu žinotum...- tyliai pasakau. Taip tyliai, kad vos pati išgirstu.

- Aš baisesnių dalykų esu padaręs ar pasakęs... - taria jis. - jeigu kiekvieną kartą grįšim į praeitį tai niekur nenueisim.

- Bet kur mes einam?- paklausiu, o jam susimąstant vos neapsipilu ašaromis. - Juk žinai, kad po operacijos tikriausiai tapsiu nevaisinga. O tu nori vaikų, tad...

- Tu dar nieko nežinai.- nutraukia mane Kailas.- tai negalvok iš karto blogiausia.

- Bet...

- Melita, užteks!- Jis atsistoja ir nervingai persibraukia plaukus.- Aš nebegaliu... Aš...- jis užverčia galvą ir žvelgia į viršų.- Vis kas nors atsitinka, vis kas nors sutrukdo...

- Aš tavęs nesuprantu...

- Aš pats savęs nesuprantu... Pats pamečiau savo tikslą, pats nežinau ko noriu... Seniau viskas buvo taip paprasta ir aišku, o dabar... Dieve...

Jis dar kartą persibraukdamas plaukus nužingniuoja prie lango ir atitraukia dienines užuolaidas, atverdamas katedros vaizdą.

- Bent jau gali būti ramus, kad likimas už tave man atkeršijo...- sumurmu leisdama pavienėms ašaroms paženklinti man skruostus.

- Kodėl taip kalbi?- nustemba jis. - Melita?

- Nes... nes jis jau man atkeršijo už tai, kad netekau vaiko, o dabar jis bando atimti ir bet kokią galimybę būti išvis mama, o...

- Likimas čia niekuo dėtas.- vėl mane nutraukia Kailas.- Tavo geriamos tabletės neturėjo įtakos persileidimui.

- Ką? Kaip?

- Tu čia nėkuo dėta...- jis prieina prie manęs ir pritūpia. - Ir tu kažkada būsi mama, susitariam?

- Aš... Bet tu sakei...

- Aš daug ką tau sakiau... Tiesiog taip lengviau, lengviau kai turi ką kaltinti ir ant ko išsilieti. Lengviau, kai nematai savo klaidų.

Praveriu lūpas, bet iš jų nepasklinda žodžiai. Jokio garso. Tyla, kurią sudrumsčia Kailo žodžiai:

- Žinau, kad kartojuosi, kad vėl kartoju tas pačias klaidas, bet nenoriu vėl gręžiotis į praeitį... Todėl to paties prašau ir tavęs...

Žvelgiu į jį ir bijau klaidingai suvokti jo žodžius, bet paklausti irgi neišdrįstu, tad tiesiog... žvelgiu į jį ir... apsipilu ašaromis. Jis priglaudžia mane prie savo krūtinės. Vėl girdžiu jo širdies plakimą. Vėl jaučiu jo kvapą. Sukyla jausmų banga ir vos susilaikau jam neištarusi tų trijų magiškų žodelių, bet susilaikau. Nedabar... Dar kartą nekartosiu tos pačios klaidos...