...aš drąsi...

Bandant suklijuoti sudaužytą širdį

Mes vėl grįžome į Milaną. Vėl į tuos prakeiktus namus, kuriuos turėčiau vadinti savais, bet taip tikrai nėra ir abejoju ar kada bus. 

Po Kailo ištartų žodžių, po to kai jis paniekinimo mano jausmus jam, nesikalbėjome. Na, buvo, kad ištariame vienas kitam žodžius, bet jie tikrai nepriminė pokalbio, greičiau priekaištus ir riksmus vienas kitam.

Jis parodė savo tikrąjį veidą, parodė, ką iš tikro galvoja apie mane. Nenusipelniau to. Tikrai nesuprantu, kodėl užsitarnavau jo tokio elgesio...

Pykau tiek ant jo, tiek ir ant savęs. Kodėl jam turėjau prisipažinti meilėje? Kodėl tai padariau pirma?

Nežinau, gal mačiau per daug filmų ir skaičiau per daug knygų, nes tikrai tikėjausi, kad jis pasikeis, apsidžiaugs tai išgirdęs ir puls ant kelių mane bučiuodamas. Jis prisieks man amžiną meilę ir mes laimingai ir ilgai gyvensim.

Bet čia realybė. Esu paniekinta, viena ir su sudaužyta širdimi...

Labiausiai šitoje istorijoje gaila, kad Lukas mus paliko. Nors ir kaip nemėgstu Izabelės, bet jos veidas, suvokus, kad Lukas negrįžo su mumis, pasakė viską... Man jos, jo ir visų aplinkinių, kurie pasitaikė Kailo akiratyje šiomis dienomis, labai buvo gaila. Jis negailestingas, jis kaip audra, šluoja viską, paskui save palikdamas nuolaužų krūvas. 

Mums grįžus į namus, viskas vėl stojo po senovei, lyg nieko tarp mūsų ir nebuvo nutikę. O gal ir nebuvo? Gal tai tik mano fantazija? Erotiškas sapnas, praskaidrinantis pilką kasdienybę? 

Bet jeigu tai būtų buvęs sapnas, svaja, tai nebūtų buvus tokia pabaiga... Jei tai būtų sapnas, būtume jame gyvenę ilgai ir laimingai, kol mirtis mus išskirs. Juk taip sakoma, ane? Juk tokiems patiems žodžiams mes prisiekėme prieš penkis mėnesius... 

Bet viskas grįžus pasikeitė iš esmės. Neliko nė dūmo tų jausmų, kuriuos manėme jaučiąs vienas kitam. Žinau, kad ir jis kažką turėjo jausti, jis negali būti toks beširdis ir viską būti suvaidinęs. Tie prisilietimai, atsitiktiniai žvilgsniai, šypsenos vienas kitam... juk negalėjo tai būti netikra. Labai viliuosi, kad tą ryšį jutau ne aš viena, bet jis per daug mane įskaidino, kad dar kada ryščiausi tai pakartoti. Tebūnie tai gražus sapnas, atitolimas nuo realybės, kuomet pasijauti ne vienas ir turintis sparnus. 

Mums tik grįžus namo, mus pasitiko Korbis. Nors Kailas ir labai laukė sūnėno gimimo, bet jis net nepasisveikino su broliu, net nepasveikino gimus sūnui. Tiesiog praėjo pro mus, eilinį kartą užsidarė kabinete, lyg jam būtume per prasti. Tiksliau, aš per prasta. Skaudu, kad dėl mano tariamos išdavystės turi kentėti kiti, ypač jo šeima, kuri kuo toliau, tuo labiau tampa man sava.

-       Taip blogai?- pasiteiravo tik Korbis, žvelgdamas į brolio užtrenktas duris.

-       Manau, blogiau ir būti negali... 

Bet ne viskas taip blogai kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Yra namuose dar vienas stebuklėlis, dar viena priežastis, teikianti viltį, kad ne viskas šiame pasaulyje yra taip blogai. Tai Esmės kūdikėlis, nuostabus sūnelis, kuris primena man net per daug mano sapnuose matytą sūnelį. Tokie patys juodi plaukai, tik akys kitokios. Ne tokios juodos. Ne tokios juodos kaip mano sūnelio. Ne tokios juodos kaip mano sūnelio tėčio...

Kai tik paimu tą stebuklėlį ant rankų, mano širdis suspurda, o akyse pradeda kauptis ašaros. Jis tobulas. Ar kada užuodėte kūdikį? Kalbu ne apie jo sauskelnių kvapą... kalbu apie jo pačio kvapą. Saldaus pieno, sumišusio su kažkuo daugiau, su kažkuo daugiau, kas būsinga tik tam kūdikėliui... Neatsispiriu pagundai ir priglaudžiu jį prie skruosto kvailai įsivaizduodama, gal net ir prisimindama, ką reiškia glausti savo sūnelį. Ir įkvėpiu jo kvapą. Užsimerkiu ir giliai įkvėpiu mėgaudamasi jo kvapu. Pasitrinu skuostu į jo ir plačiai nusišypsau. Žvelgdama į šį gyvenimo stebuklą, pakeliu akis ir pamatau į mane įsmeigtas juodas akis, kurios stebi šią ypatingą akimirką. Supratusi, kad buvau pastebėta, atitraukiu kūdikį ir grąžinu į mamai. 

- Jis tobulas.- sugebu tik tiek pasakyti, nes vis dar jaučiu, kaip jis mane stebi.

Vengiu jo, ir labai tikiuosi, kad jis ir toliau vengs manęs. Nes mūsų ateities nėra. Tiesiog mes per daug skirtingi, mes per daug netobuli, kad galėtume išlikti drauge...