Pirmiausia ką pajuntu bundant- dygų prisilietimą, nuo kurio tik plačiau nusišypsau. Tai pats nuostabiausias jausmas ryte... Pats maloniausias būdas prabusti.
- Mmmm.- sumurkiu ir pasimuistau, kai jo lūpos pasiekia mano kaklą.
- Mažute, išvažiuoju.- išgirstu jo balsą ir mano miegai kaip mat išlaksto.
- Ar tau būtina važiuoti?- pramerkiu akis ir atsisuku į Kailą.
- Na, kažkas turi šeimoje uždirbti pinigų...- taria Kailas dėdamasis švarką.
- Pradėsiu taupyti...- patempiu lūpą, o jis tik šypteli nuo tokio gesto.
Man visada jis keistai atrodo vilkėdamas dalykinį kostiumą, nors kaklaraištį rišasi tik ypatingomis progomis. Bet labiausiai man patinka, kad pro jo baltus plonyčius marškinius persišviečia tatuiruotės... Tai taip seksualu ir labai žavu. Ši išvaizdos savybė išskiria Kailą iš kitų konservatyvių verslininkų. Padaro jį pavojingesnį. Kaip medžiotoją.
- Šiandien pasiimu Fabio, tad niekur iš namų neik. Ir turi...
- O tau nebūtų lengviau šį sakinį įrašyti ir man tiesiog kartas nuo karto paleisti įrašą?- pertraukiu jį.- Dar galėtum pridėti "pasisaugok", "Turi rūpintis savimi ir vaikais" ir "ne, aš tau to neleidžiu". Sutaupytum daug laiko.
- Kokia tu šmaikšti iš pat ryto.- Kailas pasilenkia ir trumpai pabučiuoja mane.- O gal tiesiog būk gera mergaitė ir negadink man nervų?
- Tavo nervai jau taip nepataisomai sugadinti, kad tau prireiks rimtos reabilitacijos.- atsisėdu ir nusižiovauju. Nekenčiu, kaip jis taip anksti keliasi. - Kas?- paklausiu, kai Kailas nenustoja į mane spoksoti.
- Tiesiog tu atsikėlei. Dar nėra net aštuonių, o tu pabudus.
- Cha cha...- nusivaipau ironiška šypsenėle ir prisiverčiu atsistoti. - Šiandien atsikėliau anksčiau, nes noriu išleisti į darbą ne tik savo vyrą, bet ir pati turiu reikalų.
- Ne. - jis iškart pradeda purtyti galvą.- Šiandien būsi namie ir gulėsi, nes vakar blogai jauteisi.
- Bet...
- Tik pabandyk peržengti šių namų slenkstį ir pamatysi ką aš galiu.
- O ką tu gali?- prieinu ir prisiglaudžiu prie jo.- Apipilti mane bučiniais? O gal man būti tokiai blogai ir leisti...
- Įkrėsti gerai į kailį.- jis pabučiuoja į nosies galiuką.- ir be jokios sąžinės graužaties.
- Tu nedoras...- suraukiu norį.
- Niekada to ir neslėpiau.- Jis vėl trumpai pabučiuoja ir mane paleidžia.- Viskas, turiu važiuoti.
- Neužtruksi darbe?- paklausiu.
- Tikiuosi, dar vienų svečių nebus? Nes jau turbūt apsilankė visi ką pažįstam...- Kailas truputi papučia lūpas.- Ir man tikrai dėl tavęs neramu. Tau reikia ilsėtis.
- O tau reikia eiti į darbą. - primenu.
Kailas kelias akimirkas dar mane pastebi, bet, galiausiai neįžvelgęs klastos, išeina. Vos jam uždarius miegamojo duris, nuskubu į vonią.
Palindusi po šilta vandens srove, plačiai nusišypsau. Taip, man kuo toliau, tuo lengviau sekasi meluoti. Jis net pats nepastebi, kaip patiki viskuo ką sakau. Aš tikrai ne iš blogų ketinimų pradėjau jam meluoti. Ne. Tai tik nekaltas melas. Naudoju jį tik tada, kai reikia. Pavyzdžiui, kad ir vakar. Šeštadienį triukšmingai atšventėme Izabelės ir Luko vestuves, tad vakar gan ilgai miegojome. Prabudau nuo Kailo telefono skambėjimo. Skambino Fabio, jeigu gerai supratau iš pokalbio. Jis kažką užtiko. Tiksliau užtiko Emilio pėdsakus. Tad, kol Kailas rengėsi, pasijutau blogai... Na, netiesiogine prasme, tiesiog jam taip pasakiau. Ir jis patikėjo. Kelias akimirkas abejojo, ar reikėtų mane palikti vieną, nes namuose nebuvo Lučios. Bet man tyliai sudejavus ir švelniai susiraukus, Kailas nusprendė likti namuose. Tad visą popietę jis man neleido keltis ir kartu su manimi valgė melioną bei žiūrėjo "Sopranus". Įkalbėjau jį žiūrėti šį serialą, kurio Kailas, kad ir kokia staigmena būtų, nebuvo matęs. O vakare jį priverčiau pažiūrėti vieną iš tų Roberto de Niro filmų apie italų mafiją, nuolat klausinėdama ar tai tiesa ir tikrai taip būna mafijos gyvenime. Kailas tik kvatojosi, nors... faktų ir nepaneigė...
Užsuku dušą. Buvau taip paskendusi prisiminimuose, kad nepajutau, kaip oda susiraukšlėjo. Greitai išsidžiovinusi plaukus ir susiradusi ką padoraus apsirengti, lengvai papusryčiavusi, palieku namus. Žinau, kad jis liepė likti namuose, bet darbe turiu pasirūpinti svarbiais klientais. VIP klientais. Vienas iš jų, beje, yra mano vyras. Man pagaliau nusileidus, leidausi jo pasamdoma. Žinoma, Kailas nepagailėjo ir atseikėjo mūsų įmonei gerą honorarą, didesnį nei paprastai gautume. bet... Man jau nebebuvo svarbu. Manau, jau susitaikiau, kad vistiek, kad ir kaip stengčiausi, visi laikys mane jo žmona, nepriklausomai nuo mano įdirbio ir įdėtų pastangų. Tad nusprendžiau neiti prieš srovę, o plaukti pasroviui. Tiesiog pasinaudojau jo pavarde, kad man būtų atviros visos durys.
Lapkričio mėnuo- ne pats mieliausias mėnesis metuose. Net ir Milane. Šlapias ir niūrus. Todėl vos tik pravėrusi namo duris susisupu į paltą ir atstačiusi apykaklę, prisidengiu ja nuo purškiančio nemalonaus lietaus veidą. Jeigu man labai pasiseks, nuvažiuosi bent jau su daliniu nenuvarvėjusiu makiažu.
Apsauginis man palaiko dureles kol įsliuogiu ant galinės sėdynės. Kitas mano sargas jau sėdi prie vairo. Pastaruoju metu mane lydi mažiausiai du apsauginiai iš Luko apsaugos įmonės. Jie bent jau išvaizda geresni nei Fabio seniau surandami. Šie apsauginiai labiau priminė tuos amerikiečių pėstininkus: aukšti, plačiapečiai ir ganėtinai gražūs. O svarbiausia- jie ištirpsta minioje, net nepastebi jų šalia, bet visada jautiesi saugi. Gal todėl Luko įmonė ir tokia sėkminga? Nes nuo tokios apsaugos net pasprukti nesinori...
Trumpam užsuku į darbą, bet tiesa sakant, nelabai turiu ten ką ir veikti. Tiesiog trumpai aptariu su mūsų direktoriumi einamuosius darbus. Felisitė, gimus vaikui, visai beveik nesikiša į darbo reikalas, tad vis dažniau pamąstau, kad tikrai reikėtų parduoti įmonės savo dalį, nes už daugiau nei mėnesio galiu tapti mama. Dviejų vaikų. Tad tikrai pradedu abejoti ar tiesiog turėsiu laiko. Galbūt Kailas teisus ir man nereikėtų dirbti... Net ir pati nepastebėjau, kaip per tą laiką pasikeitė ne tik Kailas, bet ir aš pati. Tiesiog pradėjom vienas kitam daugiau nuolaidžiauti, saugodami tą brangią namų ramybę, kuri tvyrojo pastarąsias savaitės. Ir nusileidžiam ne kažkuris vienas, o tiesiog abu. Galbūt tai ir yra sėkmingų santykių receptas?
Nebeturėdama ką darbe veikti, paskambinu Izabelei ir pakviečiu ją puodeliui kavos, na, greičiau arbatos, viename iš prekybos centrų. Prie to pačio noriu nusipirkti dar kelis likusius daiktelius dvyniams. Bet prieš tai turiu užsukti į grožio saloną. Važiuojant į darbą sumąsčiau, kad reikėtų kiek pagyvinti spalvą plaukų, juk, kai atsiras vaikai, visai neturėsiu laiko išeiti iš namų ir pasirūpinti savimi.
Dar vienas privalumas turint garsią pavardę- nereikia niekada užsirašyti iš anksto. Vos man įžengus pro grožio salono duris, buvau iškart pasodinta į kėdę ir man į rankas įduotas žurnalas, kol mano plaukais rūpinasi stilistas. Prie to tikrai galima priprasti... Bevartydama žurnalą, kurių šiaip nemėgstu skaityti, atrandu ir savo bei Kailo nuotrauką darytą išeinant iš vaikiškų drabužėlių parduotuvės. Kailas atrodo kaip visada seksualus turtingas italas, o aš... didelė... Atsidūstu ir nenorėdama susigadinti geros dienos, užverčiu puslapį, bet... mane pasitinka Sandros veidas. Kodėl ta kalė būtinai turi būti tame pačiame žurnale kaip ir aš? Ir dar taip gražiai atrodyti... Taigi, sprendžiant iš straipsnio, vieni žinomiausių Paryžiaus mados namų ją pasamdė kaip naujos kolekcijos veidą. Fui, jų skonis tikrai blogas ir daugiau tose parduotuvėse nepirksiu net kojinių... Kažkur kyla mintis, kad galėčiau susisiekti su tais mados namais ir pasinaudojant Kailo pavarde ir autoritetu jaunoms moterims, pabandyti sužlugdyti Sandros karjerą, kad ji pabrukus uodegą grįžtų į Lietuvą ir dirbtų kokiame prekybos centre... Bet... Nebūčiau aš, jeigu imčiausi tokio keršto prieš ją. Aš tiesiog to nesugebu ir kažkur giliai tikiuosi, kad likimas jai atsilygins už mane. Kaip sakoma, lazda turi du galus...
Po geros valandos išėjusi iš grožio salono, nuvažiuoju į prekybos centrą, kuriame buvau susitarusi susitikti su Kailo seserimi. Dar turiu nemažai laiko, tad užeinu į vieną iš tų madingų vaikiškų drabužėlių parduotuvių. Kaip Felisitė teigia, kad niekada nebus drabužių vaikams per mažai, nes jie vistiek lieka visi purvini.
Bekilnodama vieną už kitą gražesnius šliaužtinukus, pajuntu, kaip mano alkūnę apsiveja pirštai. Kyla mintis, kad čia Kailas, bet bloga nuojauta pašiaušia kiekvieną mano plaukelį.
- Melita...- pajuntu kvėptelėjimą į ausį, nuo kurio visa sudrebu.- Kaip gera tave matyti...
- Emili, ką čia veiki?- pasisuku ir pažvelgiu į jį.
Jis atrodo klaikiai. Kaip sumautas narkomanas. Nors ir tvarkingai apsirengęs, bet gerokai sulysęs, o oda papilkėjusi. Kažkada mane žavėjusios žydros akys apsiblaususios, o vyzdžiai išsiplėtę.
- Atvažiavau tavęs.- jis plačiai man nusišypso, apnuogindamas savo gelstelėjusius dantis. Kaip jis taip greitai, vos per kelis mėnesius, pasikeitė?
- Niekur su tavimi neisiu.- tariu stengdamasi, kad balsas išliktų ramus, nors viduje jaučiu kaip viskas susitraukia.
- Eisi, jeigu nori, kad tavo pyplys liktų saugus. - jis man į šoną įremia peilį. Jaučiu net per ploną palto medžiagą nedidelę geležtę.
- Palik mano šeimą ramybėje...
- Eisi su manim. Tuoj pat.- jis sugriebia mane tvirčiau už rankos.- Ir jokių nesąmonių, nes tikrai eisiu iki galo.
Paleidžiu rankoje laikomus drabužėlius ir leidžiuosi išsivedama. Parduotuvė pilna mamų su mažais vaikais, tad nenoriu kelti skandalo. Žinau, kad kažkur netoliese yra apsauga ir jie tikrai įsikiš. Emilis, mane tvirtai laikydamas, vedasi iš prekybos centro išėjimo link.
- Emili, tau nepavyks. Tiesiog dink iš čia ir palik mus ramybėje.
- Kiek Makena pasiruošęs mokėti už tave ir savo vaiką?
- Palik mano vaikus ramybėje...- sudejuoju, kai jis vėl skaudžiai įremia man į pilvo šoną nedidelį peilį.
- Tai ne vienas pyplys?- jis šaižiai nusijuokia. Jo elgesys vis keistesnis, tad pradedu galvoti, kad jis yra apsvaigęs. Ir tikrai ne nuo alkoholio...- Negaliu patikėti, kad jis tau užstatė net ne vieną vaiką... Tuomet kaina dar labiau pakils.
- Nesielk taip su manimi...- sudejuoju, kai sumaudžia pilvą. Suskausta gan stipriai, net atima akimirkai kvapą.
- Man reikia tik pinigų.
- Duosiu kiek reikia, bet palik mane ramybėje...- eiti darosi vis sunkiau, o maudimas pilvo apačioje vis stiprėja. - Kiek tau reikia? Einam prie bankomato ir aš tau nuimsiu.
- Noriu, kad man sumokėtų Makena.
- Jis tave užmuš...- sudejuoju. - Kailas nepaliks tavęs gyvo, kai sužinos, kad grasinai man ir vaikams. Emili, būk protingas, pasiimk pinigus ir dink iš Italijos. Pamiršk mus.
Emilis tik nusijuokia iš manęs ir išveda į prekybos centro stovėjimo aikštelę. Tolėliau pamatau stovintį juodą automobilį, iš kurio, vos mums išėjus, išlipa du vyrai.
- Emili, ne...- pasimuistau bandydama ištrūkti.
Ir tuomet viskas įvyksta labai greitai. Pamatau link mūsų greitu, kiek leidžia nėštumas, žingsniu einančią Izabelę, kuri, eidama lyg niekur nieko, priartėjus pakankamai arti, staigiu judesiu išsitraukia dujų balionėlį ir papurškia Emiliui į akis. Jis surėkia ir pastumdamas mane, užsidengia akis. Parkrentu ant žemės ir pamatau, kaip atskuba tie du vyrai nuo juodo automobilio. Bet jiems kelią pastoja mano apsauga. Trečiasis, Izabelės apsauginis, puola Emilį. Užverda kova. Bandau atsistoti, bet pilvą vis labiau suskausta.
- Melita,- pagriebia mane už rankos Izabelė, padėdama man atsistoti.- bėgam...
Prisiverčiu eiti, nors ir kaip skauda sumuštą šoną ir kelius. Netoliese stovi mano apsaugos automobilis. Prieš įlipdama pamatau, kad Emilis, sukruvintu veidu, bėga per stovėjimo aikštelę, o jį vejasi mano apsauginiai. bet Emiliui pavyksta išsisukti ir, įšokęs su anais dviem vyrais į juodą automobilį, pasišalina. Du vyrai jį nusiveja, įsėsdami į Lukui priklausantį automobilį.
- Ar jūs sveikos?- paklausia vienas iš mano apsauginių, likęs saugoti mus.
- Taip...- sumurmu ir susmengu ant galinės sėdynės.
Širdis taip stipriai plaka, kad, rodosi, tuoj iššoks iš krūtinės. Virpančiais pirštais persibraukiu plaukus nuo veido.
- Labai išsigandai? - paklausia manęs Izabelė, o aš jai tik sugebu linktelėti galvą.
Apsauginis mus parveža į mūsų namus. Drebančiomis kojomis nueinu į vidų, kur svetainėje jau laukia susijaudinusi Lučia. Mano užpuolimas jau visiems žinomas, tad neabejoju, kad tuoj pasirodys Kailas.
- Izabele, važiuok namo.- tariu virpančiu balsu.- Tuoj bus Kailas ir tau nereikėtų matyti kas čia dėsis.
- Melita, nepaliksiu tavęs...
- Prašau...- suimu ją už rankos.- Važiuok. Vėliau paskambinsiu...
Neleidusi jai ginčytis su manimi, užlipu į viršų. Nusirengiu paltą ir delnais persibraukiu pilvą. Rodos, nebuvau labai užgauta, tiesiog labai išsigandau. Užsimerkiu, kai išgirstu kaip kyla sąmišis namuose, o man už nugaros trinkteli durys.
- Kokio velnio, Melita?- nuaidi Kailo balsas per kambarį.
- Man viskas gerai...- tyliai tariu ir atsisuku į jį. Kailas stovi priešais mane visas išbalęs, o jo akys juodesnės nei paprastai.
- Klausiu kodėl palikai namus.- jo balsas ledinis, o aš pradedu drebėti. Nervinis drebulys taip purto mano kūną, kad net dantimis kalenu.
- Man reikėjo...- pradedu sakyti, bet jis vėl mane pertraukia.
- Tau reikėjo klausyti manęs! Kaip tu tokio paprasto dalyko niekaip nesupranti?
- Kailai, prašau...
- Ar tu bent įsivaizdavai, kaip jaudinausi sužinojęs, kad trankaisi po parduotuves? - jis prisiartina grėsmingai prie manęs.- Ar bent įsivaizduoji, kaip mano širdis sustojo, kai sužinojau, kad buvai užpulta?
- Aš...- numykiu, bet mane vėl nutraukia.
Suskamba Kailo telefonas ir jis, nenuleisdamas nuo manęs akių, atsiliepia.
- Kokios žinios? Ten ir pasislėpė tas žiurkė? Tuoj būsiu.
- Kailai, kur tu išsiruošei?- paklausiu ir ranka prisilaikau pilvą... Dieve, kuo toliau tuo labiau man maudžia...
- Išeinu. Jau seniai turėjau tai sutvarkyti. - jis dingsta drabužinėje ir išgirstu kaip tyliau supypsi atidaromo seifo užraktas.
- Niekur neik. Nekvailiok.- įlekiu paskui jį į drabužinę. Man įėjus, jis jau tikrina ginklo šovinių dėtuvę.
- Jis tau grasino, bandė užpulti, tad tikrai aš jį dabar nudėsiu.
- Bet neko nenutiko...- sudejuoju tyliai, nes tikrai skauda.
- Jeigu ne Izabelė, tave būtų pagrobę! Ar tą supranti?
- Aš buvau saugi...- tariu ir žengiu link jo.- Maldauju, nevažiuok...
- Tikrai neketinu laukti, kol ta žiurkė vėl pasislėps.
Bandau sugriebti Kailui už rankos, bet jis išsisuka.
- Kailai...- sudejuoju jam praėjus pro mane.- Aš prastai jaučiuosi...
Pilvą spaudžia vis labiau. Skausmas tai sustiprėja, tai atsileidžia.
- Taip pat blogai jautiesi kaip ir vakar?- jis atsisuka į mane ir piktu žvilgsniu perveria mane.- Aš žinau kada tu meluoji, kada ne.
- Bet...
Net neišklausęs manęs Kailas išeina. Man net neleidus jam pasakyti, kad šį kartą tikrai neapsimetinėju... Bandau eiti paskui jį , bet... pajuntu, kaip šliukšteliu... Sustoju ir pažvelgiu sau į kojas... Po jomis telkšinčią balą. Dieve, man nubėgo vandenys... Ir man per anksti dar gimdyti...