Kailas ištęsėjo duotą pažadą ir lydėjo mane pas gydytoją. Dar vienas susitikimas su mūsų vaikais... Dar viena priežastis, jungianti mus... Dar viena priežastis, kodėl vis labiau tirpo ledai...
Nors Kailas ir labai buvo prieš, bet vistiek grįžau į darbą. Felisitei jau ant nosies gimdymas, tad negalėjau jos palikti vienos. O ir man užimtumas pravertė, leido nors kiek atitrūkti nuo savo istorijos. Nuo mūsų istorijos.
Tai pastarosios dienos buvo panašios: akylai saugant Fabio važiuodavau į darbą, po darbo skubėdavau namo, nes Kailas atvažiuodavo kiekvieną vakarą vakarienės... Bet... Vis dar iškyla šio žodelio esmė. Labai bijojau vėl stačia galvą kristi į mūsų santykius, vėl apsigaubti naivumo šydu ir užsimerkti į viską. Nors, Dievas mato, kaip to norėjau... Norėjau vėl būti laiminga. Nes tik jis vienas mane tokia padarydavo. Ir kuo toliau, tuo labiau pradėjau matyti, kad jį bausdama, baudžiu ne tik save, bet ir kėsinuosi paleisti savo laimės paukštę.
Kailas ne iš tokių vyrų, kurie nuolat kartotų man žodelį "myliu", prisiekinėtų amžiną meilę ar nuklotų žemę gėlėmis man po kojomis. Jis taip nesielgė, tiesiog paleido viską iš rankų, kaip ir aš dabar, ir leido viskam vystytis savaime. Nors, kartais norisi, kad Kailas dažniau, nei vien tą kartą, apnuogintų savo jausmus. Norisi girdėti iš jo tuos gražius dalykus, kuriuos jis man yra pasakęs silpnumo akimirkos apimtas, bet jis ne toks. O tai irgi savotiškai žavi... Kartais ne žodžiai, o veiksmai atspindi geriausiai jaučiamus jausmus... Nes ir pati dar neįstengiau jam pasakyti tų trijų žodelių... Neišdrįsau...
Vakar, jau baigiantis darbo dienai, gavau Kailo žinutę, kad jis turi reikalų ir neatvažiuos... Tai įskaudino labiau nei tikėjausi. Gulėdama vieniša man gerokai per didelėje lovoje ir spoksodama į naktinį dangų, ramybės nedavė įvairios mintys. Kur jis? Su kuo jis? Ar jis su kita? Gal jis pavargo ir nebekovos dėl manęs? Gal pasirinko kiek lengvesnį grobį? Tuomet, nenustebinta net pati savęs, gerą valandą verkiau apsikabinusi pagalvę, kuri nesuteikė tos norimos jo kūno šilumos... Paprasta pagalvė niekada neatstos tos nepakartojamos būsenos, kada užmiegi padėjus galvą jam ant krūtinės, tave migdo ritmingas ir rimstantis jo širdies plakimas, o jo pirštai, panirę į mano plaukus, suteikia tą trokštamą ramybės jausmą... Tad, pradėjau pati abejoti savo iškeltais principais... Ar verta dėl jų aukoti tas trumputes mūsų akimirkas kartu? Nes jų buvo tiek mažai, o ateityje gali būti ir dar mažiau...
Tokiomis slogiomis nuotaikomis nuvažiavau į darbą. Bet, vos tik išlipusi iš automobilio, supratau, kad mūsų graži pasaka baigėsi...
Prie įėjimo į mūsų ofisą buriavosi jame dirbantys žmonės. Fabio man atidarius automobilio dureles, nuėjau pasižiūrėti kas vyksta. Prie įėjimo prie pastato, degė žvakė. Kapų... Stikliniame gaubte mirgėjo įpusėjusi degti žvakės liepsnelė... Bet ne ji prikaustė mano dėmesį... Ne. Net ne šalia jos padėta tų pačių gėlių puokštė, kurias gaudavau seniau, stiebeliai, perrišti juodu kaspinu. Ne. Šalia jų buvo konkreti žinutė man. Nedidelė lėlė. Nebrozdintu ir purvinu veideliu, kurios dirbtinės akys, rodos, net ir žvelgė tiesiai į mane... Tai žinutė man ir mano vaikams...
Ne iš karto supratau, kodėl kraupus vaizdas dingo man iš akių. Kas jį uždengė... Fabio mane stūmė atgal prie automobilio. Per prievartą įkišo ir didžiuliu greičiu išvežė... Buvau tokios būsenos, kad gerai nežinau ar esu vis dar gyva... Širdis nebeplakė. Pamiršau įkvėpti. Tik žiūrėjau sau į rankas, į savo angelo sparno tatuiruotę, apyrankės karulius... Bandydama ištrinti iš savo galvos tą vaizdą. Girdėjau aplink save balsus, bet nesupratau kas vyksta. Girdėjau kalbantį Fabio, bet nesupratau ar jis kalba su manimi ar su kuo kitu... Buvau tokioje šoko būsenoje, kad nesugebėjau net verkti...
Mane pažadino cypdami ratai, įsukantys į namo kiemą. Atsidarė automobilio durelės, jaučiau padvelkiantį lengvą vėjelį, bet nesugebėjau pajudėti. Mano kūnas buvo lyg švininis. Lyg siela būtų nuo jo atsiskyrusi ir viską stebėčiau iš šalies...
Fabio paėmė mane ant rankų ir įnešė į vidų. Lučia prilaikė jam mano miegamojo duris, jam guldant mane ant lovos. Lučia kažko manęs klausė, bet girdėjau tik murmesį. Pasisukau ant šono ir, kiek leido mano nėštumas, prisitraukiau kojas arčiau savęs. Rankomis stipriai apsivijau liemenį, lyg bandydama nuo viso pasaulio apginti tas trapias manyje esančias gyvybes.
Tokią mane ir rado. Nepajudėjau nė per colį. Kailas įsiveržė į kambarį, užpildydamas savo būvimu visą erdvę. Pamačiusi jį, lyg jis būtų sugebėjęs mane pažadinti iš tos transo būsenos. Puolu jam į glėbį ir apsipilu ašaromis. Kailas pasisodina mane ant kelių, tvirtai laiko savo stipriame grėbyje mano raudos drebinamą kūną. Virpančiais pirštais jis braukia man per plaukus, glausdamas arčiau mano galvą. Jis bando raminti mane, nors girdžiu, kaip intensyviai daužosi jo širdis... Jos dūžiai neką ramesni nei maniškės...
Išverkus visą išgąstį, palengva pradedu rimti. Lyg su ašaromis būtų pasišalinusi visa mane kaustanti įtampa. Kailas palengva paleidžia mane iš glėbio ir švelniai paguldo. Pasijuntu tokia pavargusi, kad ir nesipriešinu.
- Prigulk šalia manęs...- sušnabždu.
Kailas, net neragintas, išsitiesia savo ūgiu šalia manęs. Nusisuku nuo jo, leidžiu jam apkabinti mane iš nugaros, leidžiu pridėti šiltus delnus man prie pilvo. Lyg pajutę tėvo išsiilgtą prisilietimą, mūsų angelėliai sujuda. Suspurda primindami mums, kad mes nesame vieni. Kad jie irgi su mumis. Kad mes turime juos apginti...
Pramerkiu akis. Esu viena ir sušalusi, nors už lango vidurdienio kepinama saulė. Turbūt buvau užsnūdusi... Lediniais pirštais persibraukiu sau veidą ir palengva išsklaidau sunkų mane dar kaustantį snaudulį. Prisiverčiu atsistoti, nors kūnas dar sukaustytas ir man sunkiai pavaldus.
Išeinu iš kambario. Apačioje išgirstu garsus. Balsus. Kailo pakeltą toną. Nusileidžiu laiptais stipriai pirštais gniauždama turėklus. Po svetainę žingsniuoja Kailas, o Lukas žvelgia pro langą. Jaučiu, kokia įtampa kausto šiuo du vyrus. Bet įtampa ne tarp jų. Ne. Tai lyg du juos gaubiantys gaubtai, kurie persipina ribotoje erdvėje vienas kitą papildydami.
Kailas, lyg pajutęs mano buvimą šalia, atsisuka.
- Kodėl atsikėlei?- paklausia jis kiek galėdamas švelniau, bet šiuo metu šie jausmai jam svetimi.
- Kas vyksta?- paklausiu naiviai tikėdamasi, kad man bus atsakyta į šį klausimą.
Lukas pažvelgia į Kailą, lyg norėdamas, kad jis man atsakytų. Lyg nenorėdamas pats man aiškinti.
- Turėtum ilsėtis.- Kailas prieina prie manęs.- Kaip jautiesi?
- Manau gerai.- atsakau bandydama sugauti jo žvilgsnį.
- Lučia!- šukteli jis ir ištikimoji motiniškoji persona iškarto atsiliepia į jo kvietimą.- Pasirūpink ja.
Jis perduoda mane kitų rankų globai, leisdamas mane išsivesti į virtuvę. Lučia pasodina mane prie pusryčių stalo ir prieš mane padeda šiltos žolelių arbatos.
- Išgerk mieloji.- Lučia irgi prisėda priešais mane ir susirūpinusiu žvilgsniu tyrinėja mano veidą.
Prisiverčiu gurkštelėti šilto ir saldaus skysčio, kuris, rodos, net sušildo mane iš vidaus. Padeda nurimti ir įjungti protą.
Girdžiu kaip atsidaro namo durys ir pasigirsta daugiau balsų. Labiausiai išsiskiria Kailo. Nueinu ten. Tai liečia mane ir vaikus, tad privalau žinoti kas dedasi. Randu Fabio, kuris bando kažką paaiškinti Kailui, o šis tik purto galvą.
- Sumedžiok tą padugnę!- rikteli Kailas. - Iškask iš po žemių, man nesvarbu. Noriu jo galvos!
Fabio susižvalgo su Luku ir, pamatę mane, nieko nelaukę pasišalina.
- Nesiimk jokių drastiškų veiksmų.- paprašau ir Kailas staigiai atsisukęs išgąsdina mane savo žvilgsniu. Jo akys. Juoda migla aptrauktos akys reikalauja keršto. Kraujo praliejimo.
- Neprašyk, kad atsitraukčiau ir palikčiau viską...
- Jis tik provokuoja tave, o tu sėkmingai stačia galvą neri į jo spąstus! Emilis to ir tikisi iš tavęs, negi to nematai?
- Tai grasinimas man ir mano šeimai! Jis privalo už tai atsakyti!
- Kokia kaina? Kailai, kokia kaina?- žengiu link jo ir įsikabinu jam į ranką.- Ir kas bus kai pagausi jį? Nužudysi?- jis nieko neatsako, bet jo žvilgsnis iškalbingesnis nei lūpos.- Vaikams, man, reikia tėvo, vyro šeimoje...
- Neturėsim ramybės, kol jis šlaistysis aplink mus...
- Kailai, pyktis apakinęs tave ir nesuvoki, kad prarasi daugiau jį vaikydamasis...
- Turėjau tavęs neklausyti ir seniai padėti tą žiurkę.- jis žvelgia į mane, o mano širdis nustoja plakusi.- Net jei ir dėl to prarasiu tave. Tik tada, kai tas padugnė bus pakastas giliai po žeme, atgausiu ramybę ir galėsiu būti tikras, kad jūs esate saugūs...
Kailas pasitraukia ir mano rankos nusvyra, paleisdamos jį.
- Maldauju, nedaryk to...- pradedu verkti. Nujaučiu, žinau, kad tai geruoju nesibaigs. Kad tai prives dar prie didesnės nelaimės.
Bet Kailo keršto apimtos širdies tai nesuminkština. Mano ašaros nenuplauna jo tamsios sielos reikalaujamo kraujo troškimą. Jis išeina. Išvažiuoja vaikytis vaiduoklio. Išvažiuoja, nors žino, kad toks jo elgesys mane per daug palauš. Jis išvažiuoja, užtrenkia duris, pats sukeldamas didesnį pavojų savo vaikų gyvybėms nei tas mane persekiojantis maniakas...