Net nežinau, kaip apibūdinti, kas šiuo metu vyksta mano gyvenime. Tai lyg išlindusi saulė po didžiulės audros. Kaip ir norisi pasidžiaugti išlindusias jos spinduliais, bet vis žvalgaisi į dangų tikėdamasi naujos audros debesų.
O ta audra palengva kyla, o tamsūs audros debesys bando uždengti saulę... Jau kitą dieną, vos tik įžengus, lydimai Fabio į ofisą, mane pasitinka dar viena baltų gėlių puokštė. Du stiebelius vėl puošia gedulingas kaspinas.
- Išnešk.- tariu Zarai virpančiu balsu.- Jeigu dar kada gausi- iškart išmesk.
Zara, lyg rankose laikydama gyvatę, išmeta gėles ir net atšoka tolyn. Pasisukusi pamatau prisimerkusias Fabio akis, kuris atidžiai stebėdamas mane, bando suvokti kas vyksta. Net neabejoju, kad vos man užvėrus kabineto duris, Zara bus iškamantinėta ir bandyta nustatyti mano gėlių siuntėjas. Bandau save įtikinti, kad čia tik kvailas atsitiktinumas, raminti, kad vėl neprasidės košmaras. Toliau nesitęs Kailo ir Emilio nesveikas žaidimas mano likimu. Bet šį kartą viskas kitaip. Žaidžiama ne su mano vienos gyvenimu, bet ir dar su dviejų angelėlių. Todėl aš tikrai pasiruošusi juos ginti iki savo paskutiniosios. Iki kol būsiu gyva. Nes aš taip lengvai nesileisiu skriaudžiama.
Buvo vienu metu kilusi mintis pasakyti Kailui apie gėles, bet vakarykštis vakaras buvo toks... na, negalėjau net prasižioti šia tema. O ryte nebuvo laiko... Bet... bet kuo ilgiau mąstau, tuo labiau esu įsitikinus, kad nenoriu jo čia kišti. Nes jis, vedimas pykčio, tik pablogins viską. Jis pats provokuoja Emilį, o galiausiai nukenčiu aš. Todėl pati su tuo ir susitvarkysiu.
Na, o Kailas... Kaip apibūdinti, kas vyksta tarp mūsų kitas ateinančias dienas? Kailas mane lepina: nuolat šokinėja aplink mane, nuolat būna šalia. Kiekvieną rytą atveža į darbą, kartais vedasi pietų, visada pasiima vakare. Niekuo negaliu jam prikišti. Kad ir šiandien: mums kalbant pajuokavau, kad už braškes galėčiau net numirti ir jau greičiau nei po pusvalandžio pasiuntinukas man pristatė krepšelį šviežutėliausių braškių. Bet... dažnai atrodo, kad mes tik vaidinam, nes mums abiems taip lengviau. Mes nesikalbame. Na, kalbamės, bet nesikalbame atvirai, o ypač apie tą laiką, kai manęs nebuvo. Arba apie tą vakarą... Tarp mūsų yra vis dar storiausia ledo siena, kurią pastatėme abu. Nors esu įsitikinus, kad jis mane lepina vien dėl to, kad laukiuosi, bet giliai širdyje vis suplazda jo žodžiai, ištarti ligoninėje. Kad jis nori mane susigrąžinti...
Nežinau ar turėčiau padėkoti Fabio, ar akylajai Zarai, bet gėlės sekančias dienas manęs nebepasiekia. Todėl man darosi kiek ramiau, nors... Fabio pastarąsias dienas nesitraukia nuo manęs nė per žingsnio, jeigu leisčiau, lydėtų ir į tualetą. Tai kažkiek ir neramina, nes, kaip visada, nežinau kas vyksta, bet žinau, kad Fabio mane tikrai apgins.
Man grįžus į darbą ir kibus į naujus projektus su dviguba, o gal ir triguba jėga, prikalbėjau Felisitę, kad ji pasiimtų bent kelias dienas laisvas ir pabūtų su vyru. Jaučiuosi skolinga jai, nes apleidau darbus kada manęs reikėjo labiausiai. Draugė galiausiai mane prispaudė į kampą ir privertė viską papasakoti. Pasakojau jai viską- tikrąją mūsų istoriją. Kaip mes susipažinome, viską kas įvyko, apie mūsų netektis, vienybę ir išdavystes. Ji švelniai tariant buvo šokiruota, bet pasitikėjau ja, nes žinojau, kad ji niekam neišpasakos. Ir žinot, pasijutau pagaliau laisva. Lyg nusimetusi visą naštą. Lyg galėdama įkvėpti tyro oro pilnais plaučiais. Pasirodo, kiekviena šeima turi paslapčių. Felisitė atskleidė ir savas paslaptis, nemažesnes nei maniškės, bet negaliu apie jas garsiai kalbėti. Pažadėjau jai ir savo žodžio laikysiuosi. Tai jau jos istorija...
Vakare, įsitaisiusi lovoje ir pasiskolinus Kailo planšetinį kompiuterį, bandžiau nagrinėti naujo užsakovo atsiųstą sutartį. Bet kuo toliau, tuo labiau nesupratau. Mūsų teisininkė parašė kelis komentarus, bet ir jų nesupratau. Niekada man tokie dalykai nesisekdavo. Man labiau patinka dalyvauti kūryboje, o ne knaisiotis su sutartinis, investicijomis ir buhalterija.
- Ką darai?- paklausia Kailas įeidamas į kambarį.
Nejučia mano žvilgsnis perbėga jo kūnu. Jis vilki tik baltas sportines kelnes. Basas ir be marškinėlių. Atsipalaidavęs. Tikras saldainiukas... O jo tatuiruotės... Ak... Jis atsisėda man gale kojų ir užsikelia mano pėdas sau ant kelių. Laikiau jas ant pagalvės, nes šiandien visą dieną visą dieną buvau ant kojų, tad vakare nebesimatė kulkšnių kauliukų. Jis švelniai man pradėjo masažuoti pėdas ir net sudejavau iš malonumo. Jis šyptelėjo ir toliau tęsė savo darbą.
- Dieve, kaip gera...- atsidusau ir užmerkiau akis.
- Man nepatinka, kad taip plėšaisi. Turėtum ilsėtis, o ne dirbti.
- Žinau, bet turiu iki rytojaus išanalizuoti šitai...- atsidūstu ir įsimetu vieną vynuogę.
- Nori?- pasiūlau kitą Kailui. Jis papurto galvą ir nusišypso.- Nesišaipyk. Mieliau vietoj vynuogių sukimščiau didelį šokoladą su lazdyno riešutais. Bet jeigu taip ir toliau, tai pro duris nepraeisiu.
Kailas susikvatoja ir uždeda vieną ranką ant kiekvieną dieną vis labiau augančio pilvuko.
- Man patinka.- jis pasilenkia ir pabučiuoja į vieną pusę, o po to į kitą pusę. Savo vaikus.
Jis neatsitraukdamas kilsteli akis ir pro ilgas tankias blakstienas pažiūri į mane. Akimirkai pajuntu, kaip mane pradeda mušti karštis. Kuo toliau, tuo labiau mano statyta siena pradeda aižėti. Negaliu atsispirti jo žavingumui.
- Nori, galiu padėti.- taria jis atsisėdęs tiesiai. Magija iškart pradeda sklaidytis.- Dėl darbo.- jis parodo į savo planšetinį kompiuterį.
- Nenoriu tavęs užkrauti. Turiu pati kažkaip perprasti... Nors tikriausiai mano italų kalba ne tokia ir gera, nes nesuprantu nei žodžio...
Ištiesiu jam planšetę. Jis perbėga akimis tekstą.
- Tai standartinė sutartis. Ar neturėtų tuo rūpintis tavo teisininkė?
- Ji ir pasirūpino. Parašė pastabų, dėl kurių rytoj turėsiu derėtis. O kaip man derėtis, jeigu nieko nesuprantu...
- Na,- Kailas uždeda vėl mano kojas ant pagalvės, o pats įsitaiso šalia manęs su planšete rankose.- Kurios dalies nesupranti? Galėčiau pabandyti paaiškinti.
- Tuomet pradėk aiškinti kiekvieną punktą.- atsidusau ir prislinkau arčiau jo, kad galėčiau geriau matyti tekstą.
Žinau, kad vienas kitą kankiname tokiu artimu buvimu vienas šalia kito. Kaip ir minėjau, aš psichologinė mazochistė. Save kankinu, bet kartu ir mėgaujuosi jo artimu. Pajaučiu, kaip jis irgi įsitempia, bet nieko nedaro, tik pradeda aiškinti man kiekvieną punktą. Jis per tą laiką, kai parsigrąžino mane iš Lietuvos, nepalietė manęs nė piršteliu. Kalbu seksualine prasme. Taip, vis dar pykstu ant jo ir nesu jam atleidusi, bet mano kūnas tiesiog išsiilgęs jo. Aš jo noriu. Tramdau save kiek galiu, bet bijau, kad galiu greitai palūžti.
- Su šiuo punktu kategoriškai nesutik.- jis pažymi pastabą.- Jūs per maža įmonė, kad galėtumėte apsiimti kokias baudas. Tai galėtų jus nuvaryti į bankrotą.
- Bet mes tikrai įgyvendinsim šį projektą.- užtikrinau jį.
- O kam tau rizikuoti? O jeigu kas nutiks nenumatyto? Be to, tavo teisininkė gerai pažymėjo, kad nėra tiksliai apibrėžta jų patirti nuostoliai. Jeigu reklamos kampanija, pavyzdžiui, nepateisins jų lūkesčių, nors viskas bus įgyvendinta pagal sutartį, jie turės teisę reikalauti kompensacijos.
- Kažkokia nesąmonė... Juk taip nesąžininga.
- Nevisi yra sąžiningi, mažyte.
Staiga pradeda skambėti Kailo telefonas.
- Kas čia tau skambina tokiu metu?- paklausiu, nes dabar kelios minutės po vienuoliktos valandos.
- Nežinau.- jis pasilenkia ir nuo spintelės pasiima telefoną. Jam atsukus man nugarą iškart akys nukrypsta į jo naują tatuiruotę ant sprando. Negaliu ja nesižavėti, nors dar neturėjau progos su juo apie tai pasikalbėti.
Pamatęs skambinantį, sutrinka ir žvilgteli į mane. Kailas nutildo skambutį ir padeda vėl telefoną ant spintelės.
- Iš darbo?- paklausiu.
- Taip.- lyg niekur nieko jis priglaudžia prie manęs. Bet telefonas vėl pradeda skambėti. Jis akivaizdžiai suirzta.
- Atsiliepk. Turbūt labai svarbu, jei skambina tokiu metu.
-Šiuo metu aš dirbu tau.- Jis vėl numeta skambutį ir toliau pradeda man aiškinti kitą punktą, žymėdamas pastabas.
- Kailai,- vėl atsimenu tas nelemtas gėles ir Fabio maniakišką mano sekiojimą.- ar kas nors vyksta?
- Kodėl taip manai? - jis pakelia akis nuo mano sutarties ir susirūpinęs pažvelgia į mane.
- Pastebėjau sustiprintą apsaugą, o Fabio mane saugo kaip koks vanagas.
- Nėra ko nerimauti. Tiesiog... na, noriu, kad būtumėte saugūs.
- Juk tu neslėptum nuo manęs?- paklausiu, naiviai tikėdamasi, kad jis kažką man papasakos.
Jis jau žiojasi kažką sakyti, bet jo telefonas vėl pradeda skambėti jį dar labiau suerzindamas. Aš irgi pasinaudoju proga ir išlipu iš lovos, nes kai esi tokia besiplečianti, tai tenka nuolat bėgioti į tualetą. Atsistojusi žvilgteliu į jo telefoną, bet nespėju pamatyti skambintojo vardo, kai Kailas, uždengdama savo plačiu delnu telefono ekraną, vėl ignoruoja skambutį.
Man grįžus į miegamąjį iš tualeto, kambaryje Kailo neberandu. Pamatau tik pradarytas balkono duris. Kailas jame. Gal vėl rūkyti pradėjo? Nes jau kelias dienas jo nematau rūkančio, bent jau prie manęs. Prieinu prie lango ir pažvelgiu pro užuolaidas. Ne. Jis kalbasi telefonu. Matau įsitempusius jo nugaros raumenis. Labiausiai keista pasirodo tai, kad jis kalba labai tyliai, beveik šnabžda. Dažniausiai jis kalba griežtai ir dalykiškai. Atsitraukiu nuo lango. Tikriausiai matau tai, ką noriu matyti. Taip ir tikiuosi, kad jis kažkuriuo momentus suklups ir įskaudins mane. Jau taip pripratau būti visų mulkinama, kad visur ir matau melus... Bet dar turės praeiti labai daug laiko, kol vėl nuoširdžiai imsiu juo pasitikėti... Nežinau, toks jausmas, lyg aplink mane pradėtų vėl kauptis audra. Ne iš karto, bet po truputi niauktis tos kelios saulėtos ir ramios dienos mano gyvenime...
Nueinu į drabužinę ir iš vakaro pasiruošiu rūbus rytojui. Išeinu iš drabužinės kaip tik tuo metu, kaip ir Kailas grįžta iš balkono.
- Ar viskas gerai?- paklausiu, nors spėju jis vis tiek man nieko nepasakos.
- Taip.- atsako. Mano spėjimas pasitvirtino.- Manau reikėtų eiti miegoti. Jau vėlu.
Linkteliu ir įsirangau lovoje. Kailas irgi atsigula ir užgesina šviesą. Mes nesiliečiam, vėl jokio fizinio kontakto. Spoksau į tamsą ir bandau ignoruoti jo buvimą šalia. Bet tai per sunku. Taip noriu, kad jis paliestų mane... Mano kūnas net dega. Aš įsitempusi kaip styga. Tokios būsenos tikrai neužmigsiu. Giliai įkvepiu ir bandau suvaldyti savo troškulius.
- Ar gerai jautiesi?- Kailas pasisuka šonu į mane ir ranką uždeda ant pilvo.
Tamsoje matau tik jo kontūrus. Pajuntu, kaip pilve kažkas suplazdena... Kas čia ką tik įvyko?Kailas iškart uždega šviesą ir pažvelgia į mane. Aš irgi atsisėdu pusiau sėdom ir abu pažvelgiam į pilvą. Kailas vėl uždeda ranką. Jaučiu, kaip jo pirštai virpa. Uždedu ir savo ranka šalia jo. Abu sulaikę kvėpavimą laukiame. Vėl suplazdena.
- Ar čia?..- Kailo akys išsiplečia.
Linkteliu galvą ir pajuntu kaip pradeda kauptis ašaros. Negaliu ištarti nei žodžio. Labai keistas jausmas pajusti gyvybę savyje. Pajusti savo vaikus. Kailas prisitraukia mane šalia savęs, o aš padedu galvą jam ant krūtinės. Rankų neatitraukiame. Bet nieko daugiau nevyksta. Bet ir to trupinėlio mums užteko. Kilsteliu ranką ir perbraukiu jam per kaklą. Delną iškart sukutena barzdos šėreliai. Pasuku galvą ir nosimi pasitrinu jam į kaklo ir peties linkį. Kailo kūnas iškart įsitempia. Jis truputi atsitraukia. Pažvelgiu į jį. Kailas irgi žvelgia į mane. Jis pirštais perbraukia man skruostą. Vienu metu palinkstame vienas prie kito ir mūsų lūpos susiglaudžia. Pradžioje vos vos liesdamosis... Kailas praskiria lūpas ir jomis švelniai suima mano viršutinę lūpą. Pasislenku aukščiau jo kūnu, taip kartu stipriau prispausdama lūpas prie jo. Kailas liežuvio galiuku prabėga man pro lūpas ir aš visa sudrebu. Mane pradeda mušti karštis. Pakartoju ir aš tą patį. Jis sujuda ir šį kartą aš atsiduriu apačioje. Kailas atsigula šalia manęs saugodamasis, kad manęs nesuspaustų. Mūsų lūpos neatsiskiria. Jos vis dar kartu. Ranka apsikabinu jo kaklą. Jis sudejuoja man į lūpas ir prisitraukia mane dar arčiau. Jo liežuvis vėl brūkšteli man per lūpas ir aš jį įsileidžiu. Jis iškart tuo pasinaudoja. Glaudžiuosi prie jo visu kūnu. Taip jo trokštu, kad dar truputis ir patirsiu orgazmą vien nuo jo bučinio. Aistra, sklandanti tarp mūsų, tiesiog kibirkščiuoja. Perbraukiu ranka jam per šoną ir jaučiu kaip jis sutrukčiodamas įkvepia. Aš irgi nesulaikau duslios dejonės... Galiausiai esame priversti atsitraukti vienas nuo kito pritrūkę oro.
- Turime liautis...- sušnabžda jis, nors jo kūnas sako ką kitą.
- Tu teisus.- atsakau.
Bijau, kad galiu neįstengti eiti iki galo. Geriau žengti mažais žingsneliais, prieš pasileisdami bėgti. Nes vis dar jam nesu atleidusi. Nes vis dar juo nepasitikiu...