Ir Kailas pažodžiui laikosi savo žodžių... Visą likusią dienos dalį ir vakarą, jis vengė manęs. Žinojau, kad jis namie, mačiau jį, bet vis mus skyrė atstumas.
Pavakarę stebėjau jį, stengiantis išlikti jam nematoma. Žavėjausi juo, kaip jis sode knygelėje spalvino susikaupęs su Daniele lėlėms sukneles. Nusišypsojau, kai Danielė pradėjo rėkti, kad jis nuspalvino mėlynai, o ne raudonai sijoną. Bet Kailas puolė ginčytis, kad ta lėlė žymiai gražesnė su mėlynos spalvos sijonu, o ne raudonos. Tuomet pravirko Matia ir jis paėmė jį ant rankų priglausdamas sau prie krūtinės. Sūnėnas iškart nustojo verkti, o Kailas ir toliau tęsė ginčą, tik šį kartą dėl lėlės palaidinės spalvos. Stebint, kaip jis laisvai jaučiasi tarp brolio vaikų, man suspaudė širdį.
- Jis bus geras tėvas.- nuskambėjo balsas už nugaros ir atsisukus pamačiau už manęs stovintį Korbį.
- Žinau.- vėl atsisukau į Kailą, kuris, vis dar laikydamas Matia priglaudęs prie krūtinės, bandė išaiškinti Danielei, kad geltona spalva labiau tinka prie mėlyno sijono.
- Jeigu išklausytum jį, viskas nusidažytų kitomis spalvomis. - atsidūsta Korbis.- Suprask ir jį, jis irgi jaučiasi įskaudintas. Žinau, jis pasielgė ne taip, kaip derėtų, bet...
- Korbi, tarp mūsų jau seniai viskas baigta.- tariu pažvelgdama į jį.- Ir tai ne mano vienos nuomonė.
Pajutau, kad ištarus šiuos žodžius man lyg gniužulas įstrigo gerklėje. Nusisukau ir nuėjau. Negalėjau eiti į miegamąjį. Mūsų miegamąjį, kuriame mes tiek daugybę kartų mylėjomės, ten kur slypi per daug atsiminimų... Todėl pasirinkau biblioteką. kurioje praleidau beveik visą vakarą.
Vakarienė skendėjo irgi daugiausiai tyloje. Bent jau tarp mūsų. Kailas ir toliau manęs nepastebėjo ir atkreipdavo į mane dėmesį tik tada, kai tai buvo neišvengiama. Ta įtampa išsunkė iš manęs paskutines jėgas, todėl, iškarto pasibaigus vakarienei, atsiprašiau ir persirengus iškart susirangiau lovoje ir nesulaukus jo užmigau.
Prabudau vos išaušus. Kailas jau buvo atsikėlęs. Kaip ir praėjusį vakarą jis miegojo šalia manęs, bet ateidavo tik tada kai miegodavau ir atsikeldavo man dar nepabudus. Tad praktiškai jis vengdavo su manim susidurti. Bent jau lovoje.
Prisiminiau, kad šiandien važiuosim pas gydytoją... Vien nuo tos minties pasijutau prastai, supykino nuo įtampos. Pajutau, kaip gerklę nudegina rūgštis. Atsikėliau ir nuskubėjau į vonią, dėl visa ko. Įėjusi į vonios kambarį sustingstu, išvydusi Kailą prie praustuvės baigiantį valytis dantis. Jis buvo praktiškai nuogas, tik strėnus apsijuosęs rankšluosčiu.
- Atsiprašau...- pagaliau išlemenau nuleisdama akis nuo jo idealaus kūno.- reikėjo pasibelsti.
- Aš jau išeinu.- Kailas užsuko vandenį ir mažesniu rankšluosčiu nusišluostė veidą.
Jis praėjo pro mane net padoriai nepažvelgęs ir uždarė paskui save duris. Žiūrėjau į uždarytas duris ir bandžiau atgauti pusiausvyrą. Ta įtampa, tvyranti tarp mūsų, mane visai sulaužys...
Kai išėjau iš vonios, kurioje specialiai užtrukau ilgiau nei reikėtų, radau Kailą jau apsirengusį mėlynomis kostiuminėmis kelnėmis ir baltais plonais marškiniais, kurių kelios sagos buvo prasegtos prie pat jo gerklės. Jis jau rišosi atsitūpęs batų raištelius. Man įėjus, jis pakėlė akis ir pažvelgė į mane. Stovėjau ir nežinojau kaip elgtis. Išeiti? Kur? Likti?
- Prisėsk, noriu pasikalbėti.- tarė jis stodamasis.
- Galiu ir pastovėti.- atsakiau ir instinktyviai sukryžiavau rankas ant krūtinės.
- Kadangi laukiesi mano vaiko, tai tikriausiai neabejoji, kad bent jau iki kol gims vaikas, niekur tavęs nepaleisiu, nori tu to ar ne.- jis giliai įkvėpė ir atsitiesęs, susikišo rankas į kelnių kišenes. - Tad būsim priversti gyventi kartu po vienu stogu. Galim ir toliau būti priešiškai nusiteikę arba galim bent jau kuriam laikui sudaryti taikos sutartį.
- Taikos sutartį?- sumišau, nes kažkodėl širdyje užgimė maža viltis.
- Tu daugiau nebandysi bėgti, supratai? Nes jeigu dar kartą iškrėsi kažką panašaus ir vėl norėsi sudalyvauti automobilių gaudynėse rizikuodama mano vaiko gyvybe, patikėk, pats tave užrakinsiu iki pat gimdymo. Arba gali vėl grįžti į senąjį gyvenimą ir mėgautis juo kaip mano žmona ir būsimo mano vaiko motina.
- Lyg nieko nebūtų nutikę?- pradėjau pykti. Nejau jam taip lengva viską nubraukti? Juk jis mane išdavė!
- Nesakau taip. - jis giliai atsiduso.- Tau tik tereikia nors kiek klausyti manęs ir daugiau nebebandyti bėgti.
- Ir toliau vaidinti tobulą šeimą?
- Ir toliau vaidinti tobulą šeimą.
Susimąstau. Iš dalies jis teisus, nuolatinė įtampa vargina, o kai išeisiu į viešumą, kils daugybė klausimų visiems. Man, taip pat kaip ir jam, sunku kitiems pasakoti ir aptarinėti asmeninio gyvenimo smulkmenas.
- Ką sakei apie mano dingimą?- paklausiu.
Jis ramiai toliau žvelgė į mane.
- Niekam neaiškinau. Beveik niekas nežino apie tavo dingimą, tik žmonės, kurie prisidėjo prie tavo paieškų. Be namiškių, tik artimiausi draugai. Bet tai nebuvo plačiai aptarinėjama. Beje, žino ir dėdė.
- Supratau...- nuleidžiu akis į grindis ir sukaupiu jėgas kitam klausimui.- Ar jie žino, kodėl aš pabėgau?
Šis klausimas išmuša akimirkai Kailą iš vėžių ir jis suirzta.
- Taip. Iš dalies.- galiausiai atsako jis.
Linkteliu galvą. Viduje verda tiek jausmų. Atsimenu tą vakarą iki mažiausių smulkmenų. Pajutau kaip suspaudžia krūtinę ir man pasidaro vis sunkiau kvėpuoti.
- Sutiksiu ir toliau vaidinti. - atsakau prikimusiu balsu.- Bet tik kol kas...- sunkiai nuryju seiles ir pagaliau pakeliu akis į jį.- Bet turiu vieną sąlygą.
- Kokią?- paklausia jis irgi prikimusiu balsu.
- Turėsi pamiršti visas meilužes...- trūkčiojančiai įkvepiu.- Daugiau nenoriu būti taip pažeminta...
Jis giliai įkvepia ir jo kūnas įsitempia.
- Aš tavęs niekada neapgaudinėjau.- pro sukąstus dantis taria jis.
- Nesiteisink, nenoriu to girdėti.- papurtau galvą.- Čia mano vienintelė sąlyga. Aš nebėgsiu, bet tu nebedulkinsi kitų.
- Bet...
- Nereikia...- pertraukiau jį ir žengiau žingsnį atgal.- Nenoriu girdėti. Tą naktį tu sužlugdei viską ir aš niekada tau to nedovanosiu.
- Aš su Sandra nemiegojau!- krūpteliu, kai jis staiga pakeldamas balsą rikteli ant manęs.
- Mačiau jus!- net visa sudrebu.- Aš irgi ten buvau! Mačiau, kaip ją bučiavai!
- Aš jos nebučiavau! Po velnių, kaip man tau tai įrodyti?!
- Jūs buvot nuogi!- sukukčiojau ir šį kartą supykau pati ant savęs, kad esu tokia silpna.
- Aš ėjau į dušą...- jau kiek nuleidęs toną taria jis, bet aš tik užsidengiau ausis ir papurčiau galvą. Jis iškart nutilo, nes suprato, kad tikrai nesiklausysiu jo melo.
- Žinai, kas mane tą naktį įskaudino labiausiai?- piktai nusibraukiau išdavikes ašaras ir išrėkiau jam į akis. - Atėjau pas tave tą naktį pasakyti, kad laukiuosi! O užtikus tave prilipusį prie tos...- vėl trūkčiojančiai įkvepiu.- O ką tu darei? Tu labai gerai parodei man mano vietą...
Jis žvelgė sumišęs į mane. Turbūt pirmą kartą matau, kad jis neturi ką pasakyti. Kaip man atsikirsti.
- Atleisk man.- tyliai jis tarė.- Tada nesusivaldžiau. Nereikėjo tau trenkti...
Nieko jam neatsakiau. Tiesiog pasijutau tokia pavargusi, nors buvo dar tik ankstyvas rytas. Kailas irgi tylėjo.
- Gerai.- po ilgos pauzės tarė jis. Jo pečiai nusviro ir jis atrodė pasidavęs.- Sutinku su tavo sąlyga.
Nieko daugiau netaręs, jis pasiėmė savo švarką ir išėjo tyliai uždarydamas po save duris...
Tik po gero pusvalandžio nusileidau laiptais žemyn. Užtrukau visą amžinybę, kol radau ką apsirengti. Kailas buvo teisus, tie platūs drabužiai mane erzino ir man visiškai netiko. Galiausiai juk nebereikia slėpti nėštumo. Pasirinkusi plonas plačias kelnes ir paprastus marškinėlius, nusileidau į apačią. Ketinau po gydytojų užsukti ir į darbą, tad šiandien laukė sunki diena. Kailas sėdėjo terasoje ir kažką skaitė savo planšetiniame kompiuteryje, vis pažymėdamas pastabas ekrane. Man atsisėdus priešais jį, buvo patiekti pusryčiai. Jaučiausi išbadėjusi, net ir po rytinio barnio. Jeigu taip ir toliau, tai greitai tikrai į jokius drabužius netilpsiu... Pusryčiavome tyloje. Kailas neatsitraukė nuo planšetės. Labai nenustebau, jis visad slėpdavosi už darbo. Labiau nustebau, kad jis negėrė kavos, o tenkinosi tik šviežiai spaustomis sultimis.
Mums baigiant pagaliau valgyti, jis prieš mane padėjo mobilų telefoną. Mano.
- Čia tam, kad visada būtum pasiekiama.- jis pažvelgė į rankinį laikrodį.- Reikia jau važiuoti. Gydytoja laukia.
Linktelėjau ir į rankinę įsidėjau mobilųjį. Jis vis dar liko neįjungtas. Dar aš nepasiruošus tam. Dabar reikia pergyventi vizitą pas gydytoją.
Automobiliui sustojus prie ligoninės, pajutau, kaip pradeda drebėti rankos. Delsiu išlipti ir su didžiule baime žvelgiu į netoliese stūksantį didžiulį pastatą.
- Aš būsiu šalia.- Kailas uždeda ranką man ant kelio ir jį spusteli.
Atsisuku ir linkteliu galvą. Matau, kaip jis irgi jaudinasi, o akių kampučiuose susimetusios įtampos raukšlelės. Einant link pastato, mano širdis vis stipriau dunksi. Prie ligoninės krūpteliu, kai iš kažkur pasigirsta šurmulys. Kailas iškart apkabina mane per pečius ir užstojęs mane savo kūnu, paspartina žingsnį, nusitempdamas mane link įėjimo.
- Pone Makena, ar tiesa, kad jūsų sesuo laukiasi?- pasigirsta klausimas, bet Kailas net nepristabdo.
- Kas tėvas?- vėl pasigirsta klausimas.
Kailas stipriai sukanda žandikaulį ir pirma savęs mane įveda pro duris.
- Iš kur jie sužinojo? - paklausiu, kai liftu kylame aukštyn.
-Tą naktį, kai ją atvežėm čia, mus pastebėjo ir atpažino išeinančius. Po to pradėjo domėtis, ką mes čia veikėm. Matyt kas nors iš personalo prasitarė.
- O kaip Izabelė?- išsigandau, Niekam nelinkėčiau tokiu sunkiu laiku būti užpultam bulvarinės žiniasklaidos.
- Į pastatą jie neturi teisės patekti.
Liftui atsidarius mes patraukėme koridoriumi link gydytojos kabineto.
- Pasiruošusi?- paklausė manęs Kailas prieš pabelsdamas į kabineto duris.
Linktelėjau galvą, nes kiekvieną akimirką mano savitvarda mažėjo. Nebuvo ko delsti. Mums įėjus į kabinetą, gydytoja atsistojo ir paspaudė mums rankas.
- Turbūt jau matėte, kad mūsų pacientė sukėlė šiokį tokį sąmyšį. Labai dėl to atsiprašom.
- Taip.- sausai tarė Kailas ir pasodinęs mane ant kėdės, pats atsisėdo greta.- Kaip Izabelė šiandien jaučiasi?
- Neblogai. Kiekvieną dieną vis geriau. Bet dar nerizikuočiau išrašant.
- Tikiuosi suprantant, tad tiek jos, tiek ir mano žmonos būklė neturi būti aptarinėjama viešai.- griežtu balsu tarė Kailas. Gydytoja akivaizdžiai pasijuto nesmagiai.
- Žinoma. Mūsų įstaiga laikosi konfidencialumo. Šiuo metu aiškinamės, kaip buvo sužinota, kad jūsų sesuo gydoma čia. Bet galiu asmeniškai garantuoti, kad viskas liks tik tarp šių sienų.
- Labai tuo tikiuosi.
O, jis įbauginti žmones vis dar labai gerai moka.
- Na, gal pradėkime?- gydytoja arčiau prisitraukė prie stalo ir atsivertė aplanką.- Šį rytą susipažinau su jūsų ligos istorija, ponia Makena.- ji kreipėsi į mane ir pasiruošė rašiklį.- Kiek laiko jūs laukiatės?
- Septyniolika savaičių.- atsakiau ir dar tyliai pridūriau.- kažkur...
- Ar turite kokį išrašą iš ankstesnio jus prižiūrinčio gydytojo?
Stipriau užgniaužiau virpančius pirštus.
- Aš nesilankiau pas gydytojus...
Nedrąsiai pakėlusi į gydytoją akis pamačiau, kaip ji kilsteli aukštyn antakius.
- Tuomet...- ji truputi pagalvojo.- O kaip jūs jaučiatės?- vėl sugrįžo jos dalykinis balsas.
- Gerai.
- Ar pakankamai valgot ir miegat?- ji atsivertė aplankalą.- Praėjusį nėštumą jus kankino sunki toksikozė ir buvote nusilpusi...
- Dabar viskas gerai.- patikinau ją.
- O pradžioje nėštumo?
Nejučia pažvelgiu į Kailą. Jis smalsiai mane stebi, gaudo kiekvieną žodį. Labai sunku prie jo pasakoti apie nėštumo pradžią.
- Pradžioje labai pykindavo, bet suėjus dešimtai savaitei, pykinimas beveik liovėsi.
- O kaip dabar?
- Beveik nebepykina. Tik kartais.
- O daugiau nusiskundimų neturite?- man papurčius galvą, ji pradeda vardinti.- Silpnumas? Nuolatinis nuovargis? Patinimai?
- Na... miego praktiškai visada noriu... Jeigu ilgai vaikštau, patinsta kulkšnys.
- Nuovargis visiškai normalu. O dažnai tinsta kulkšnys?-
- Ne kiekvieną dieną, bet...- nutylu, nes kažkaip nesmagiai jaučiuosi aptarinėdama tokius dalykus.
- Reikėtų gerti pakankamai vandens ir stengtis daugiau būti pakėlus kojas. - ji vėl pažvelgė į aplanką.- Ar nekamuoja skausmai? Turėjote neseniai operaciją...
- Ne viskas gerai.- patikinu.
Gydytoja manęs paklausinėja dar kelių dalykų, pamatuoja spaudimą.
- Na, dabar linksmoji dalis.- ji nusišypso ir atidaro duris, kurios veda į gretimą kabinetą.Pradedu vėl drebėti. Atsistoju ir Kailo padedama nesavomis kojomis nueinu. Gydytoja mane paguldo ant kušetės. Užsimerkiu ir bandau kvėpuoti kuo ramiau. Pajuntu, kaip Kailas spusteli man ranką. Atsimerkiu ir pamatau, kaip jis drąsindamas mane šypteli, nors jaudinasi ne ką mažiau nei aš. Nes tuoj mes susipažinsime su savo vaiku...